VIS ATOBULAS KĖP VĖŽYS

Palmira KERŠULYTĖ

Ošen tokia raksna, rėkinu ir rėkinu smagiai, vyrėlis sėdžia, skaito laikraštį pašnibždom, marmaliuoja kėp ir nelėtuviškai. Skaitytėn jom ti balsiai (garsiai) asų sunku, negi žinųs visų klaustukų ir šauktukų, visokių tų galiukų, ale tėp iš sau jėgu nujaučiųs. Galva mon čirškia, ausys spingia visokiom gėsmam, užpuolį, kų gi gali girdėt? Tėp ausys nebatikį, ko gi ir banorėt, omžius visa nusinešė. Kė smagiai palaidžiu radijų, įsiterškia tas balsas ir nieko nebasgirdžia. Raiks užgesyt tų radijų, mėst varsman.

Kė ošen jauna buvau mergička, tai sakydavo, varsma stabuklinga vieta. Iš varsmas baga šoltas undenėlis ir žiemų neužušųla. Kad gražu būdavo, kė vėžiai su tais savo ūsais kėp radijo antėnos kokios, kraipo kraipo, visi unt šaltinio atžygiuoja ir tiesiai nutaiko kur vando. Kad tik bant kiek ir aidavom su berniokais vėžiautų. Unt varlių labai aina vėžiai. Gaudydavom Kupoj po akmanais, o Laveny su tinklalais. Apė rytų prėš saulas tekėjimų parainam, atsivalkam tarbas su vėžiais. O masos to vėžio tik kųsneliukas.

Vyrėlis bijo ir užsimintė apė senybį, toj jį suspaudžia visų. Nebaturia pomėtės, kad užuvadu unt toko, pasoko do kai kų. Va ir šindėj pėrvolgė bant kiek avėnos raumeniuko ir saka mon trumpų posakų: Dievas seniau dalijo akis visiem, dalijo dalijo, ataina atropoja vėžys iš kažno kur paskutinis. Dievas vėžiui ir įkišė užpakalin šitas akis, tai lig šiai dienai vėžys akis nešioja užpakaly.

Kalboj dabar mono žmogus prėšingėsnis pasdora, narvuotas ir gan. Pasvajevojam tunkiai, narvos abiem suirį. Neklausiau tavų, kė sokė, kad tik nebūk vaikų mokytoja, vaikai labai išada golvų, jė gi ti klykia, Dėvuliau mono, nėrvus pagadins.

O do vyrėlis visų gyvėnimų vis atotupstas. Toks jo prigimimas, toks nusistotymas, kad atžagariai. Jėgu pograbas, tai jom juokas jėma, o vesėlios, boliuj kokian ošaros byra, kėp ir atžagariai jisai sutvartas. Sakau, gol ir teisyba, kad pogalio atožagario šakoto pėčiun nemožna kišt nėščiai, sėdėt atožagariai sunkumoj (kė nėščia), tadu vaikas labai priešingas būva mamai.

Sustok gi tu, poistana, prošo vyrėlis, ar žinai, kas yr – vienas soko, du moto, du klauso (gerkla, okys ir ausys)? Ko tu nori, kad ir aš tau visokių durnysčių prikalbačia? Tylatumai geriau visų dienų neburbėjus!
Užsičiaupus pabūnu bant minutį, kad ir brat įgrįžia ausis jo armonikėlas muzika, kė tyru tyru groja: jau surištos boltos runkos, sumainyti žėdėliai…

Nuotrauka iš redakcijos archyvo