Pocauskai – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 6 kilometrai į pietryčius nuo Skapiškio, 20 kilometrų į rytus nuo Kupiškio. Kaimo pietiniu pakraščiu teka Vaduva (Šetekšnos dešinysis intakas). Greta yra Ažuvadžių, Kandrėnų, Kandrėnėlių, Vaduvos, Vergučių kaimai.
2002 metais Pocauskuose buvo 7 sodybos ir 19 gyventojų. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu čia gyvenamąją vietą yra deklaravę 13 žmonių, bet realiai gyvena perpus mažiau.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Iš Užkarpatės į Lietuvą
Į Pocauskų kaimą važiavome rugsėjo pradžioje per patį grybavimo ir bulviakasio įkarštį. Pasitaikė graži, šiems užsiėmimams tinkama diena. Dėl to ir ne su visais sodybų šeimininkais pavyko šnektelėti.
Laimė pasikalbėti su vietiniais žmonėmis nusišypsojo dviejuose kiemuose.
Šimtametėje sodyboje, jau paliestoje negailestingos laiko tėkmės, pabendravome su Fiodoru Vizaver. Jis Pocauskuose gyvena nuo 1989 metų. Su žmona Ana čia persikėlė iš Užkarpatės Rachivo rajono Jasynios miesto.
Buvęs Užkarpatės gyventojas Fiodoras Vizaver Pocauskuose gyvena daugiau nei trisdešimt metų.
„Dirbau ten daug metų vairuotoju turizmo bazėje. Vežiojau turistus iš Lvovo į lankytinas Užkarpatės vietas. Darbas buvo labai įtemptas ir atsakingas. Amžinatilsį mano žmona buvo chemijos ir biologijos mokytoja.
Abu nusprendėme metus pailsėti, pakeisti užsiėmimą. Tam sumanymui Lietuva labai tiko. Anuška anksčiau buvo atvažiavusi į Pocauskų kaimą kolūkio burokų derliaus doroti. Susipažino su vietiniais žmonėmis. Tad ji ir pasiūlė vėl čia važiuoti. Keisti gyvenimo vietą buvome nusprendę sulaukę brandaus amžiaus. Aš į Lietuvą atvažiavau jau perkopęs penkiasdešimtmetį. Tuometinis kolūkio pirmininkas davė darbo galvijų fermoje. Atsirado ir laisva sodyba (po savininkų Vytartų mirties ją buvo perėmęs kolūkis) šalia jos, kur mums leido įsikurti. Pirmininkas iš pradžių siūlė apsigyventi Laičiuose, gal ir geresnėmis sąlygomis, bet mums čia labai patiko, nes ir darbo vieta buvo visai šalia. Netrukus Lietuvoje keitėsi politinė padėtis. Taip mes ir užsilikome čia. Penkerius metus atidirbome kolūkyje, vėliau žemės ūkio bendrovėje. Jai yrant sulaukėme ir pensijos. Į Lietuvą prikalbinome atvažiuoti dukrą Mariją. Ji gyvena Kandrėnėlių kaime. Sūnus Aleksandras ir dukra Natalija įsikūrę Maskvoje. Sūnus manęs aplankyti buvo atvažiavęs prieš ketverius metus, o dukra Natalija – prieš metus. Bet su jais abiem ir anūkais, kurių ten yra penki, susisiekiame telefonu. O Marija ir jos vaikai mane nuolat lanko. Dvi jos dukros gyvena Vilniuje, vienas sūnus užsienyje, o kitas su ja, dar mokyklą lanko.
Viena vilniškė anūkė jau ir pati vaiko susilaukė. Taigi turiu jau proanūkį“, – pasakojo Fiodoras.
Paklaustas, ar seniai buvęs gimtinėje, ar palaiko ryšius su kitais ten gyvenančiais artimaisiais, jis sakė, kad gimtuose kraštuose nebuvęs dvidešimt dveji metai. Anksčiau Lvovą galima buvo iš Vilniaus pasiekti keturiais traukiniais, o dabar nė vieno nebėra. Žinąs, kad galima nuvažiuoti autobusu ir turistai lėktuvu ten skraido, bet šlubuojanti sveikata jam trukdo leistis į tokią kelionę.
Jis gimtinėje augo su trimis seserimis ir broliu. Gyva likusi tik viena sesuo. Ji gyvena Jasynioje. Palaiko su ja ryšius. Sesuo neseniai palaidojo savo sūnų.
Buvusi Vytartų sodyba, kurioje gyvena Fiodoras Vizaver.
Autorės nuotraukos
„Esu viskuo aprūpintas, nestokoju saviškių dėmesio, bet po Anuškos mirties vienam liūdna. Gyvenimo metai labai greitai prabėgo. Jau sulaukiau 82 metų. Visą laiką labai mėgau kaimiškus darbus. Gyvenome ūkiškai. Šiandien dar turiu vištų pulkelį. Daržai, gyvuliai nebe mano jėgoms. Dar laikydavau triušių. Savo 3 hektarus žemės nuomoju kaimynui. Jis parūpina daržovių, bulvių, grūdų vištoms. Viena anūkė, kai iš Vilniaus atvažiuoja, vis mane saugo nuo sunkesnių darbų, neleidžia skalbti. Pati tuo pasirūpina. Anūkas iš gretimo kaimo atbėga vandens prinešti. Dabar jau mokslo metai jam prasidėjo. Matysiu rečiau. Kai prireikia produktų iš parduotuvės, nuperka kaimynas, dukra. Turiu ir automobilinės parduotuvės vairuotojo kontaktus. Jis kartą per savaitę atvažiuoja į Kandrėnus. Kai man prireikia ko nors, jam paskambinu, kad užsuktų ir į Pocauskus.
Niekada su žmona nesigailėjome, kad į Lietuvą atvažiavome gyventi. Mus supo ir supa geri žmonės. Anuška gal būtų toliau mokytojavusi ir čia, bet nemokėdama lietuvių kalbos negalėjo to daryti. Be to, jau buvo apsisprendusi nebedirbti mokytoja. Vėliau gyvendami abu pramokome lietuviškai, bet mintis visgi man sklandžiau dėstyti rusiškai.
Anuška palaidota Vaduvų kapinėse ant piliakalnio. Buvę šios sodybos savininkų palikuonys leido laidoti jų artimųjų kapavietėje, kad tą vietą prižiūrėtume“, – kalbėjo Fiodoras.
Gimtinės ir vaikystės dienų trauka
Atsisveikinę su juo pasukome toliau, į sodybą ant kalniuko. Čia buvome apsilankę prieš keletą metų, kai rinkome informaciją apie Vaduvų piliakalnį. Kalbinome ir šios sodybos šeimininkę Vandą Kairienę. Ji tada pasakojo, kad Pocauskuose gyvena nuo 1971 metų, yra kilusi iš Bajorų kaimo.
Buvęs Vandos Kairienės namas.
„Šiame krašte anksčiau buvo „Žalgirio“ kolūkis. Šią sodybą mano šeima nusipirko iš kolūkio. Kolūkiui ją buvo pardavę ankstesni gyventojai Balaišiai.“
„Dabar man padeda tvarkytis iš Panevėžio atvažiuojanti anūkė Jolita su draugu Edvinu. Apie Vaduvų piliakalnį daug papasakoti negaliu. Esu girdėjusi tokią legendą, kad šią kalvą kepurėmis supylė švedų kareiviai. Visais laikais čia buvo rimties vieta – nei gegužinių, nei kitokių pasilinksminimų. Kaip kitaip, juk ant piliakalnio kapinės. Jose šiuo metu leidžiama laidoti tik šeimos kapavietėse. Čia buvo ir yra laidojami aplinkinių kaimų – Vergučių, Pocauskų, buvusio Vaduvų kaimo ir kitų vietų mirusieji. Ši vieta visuomet buvo prižiūrima. Seniūnija vis nupjauna žolę, išretina krūmynus“, – tą kartą pasakojo moteris.
Šiandien V. Kairienės namuose gyvena jos dukra Jūratė Smalinskienė su sūnumi Žilvinu. Tą dieną čia į bulviakasio talką buvo atvažiavusi Jūratės dukra Jolita su draugu ir kitas sūnus Gintaras. Stigo tik dar vienos moters dukros Eglės.
Jūratė Smalinskienė su sūnumi Žilvinu.
Sužinojome ir liūdną žinią, kad močiutės Vandos jau dveji metai nebėra. Ji ilsisi Vaduvų piliakalnio kapinaitėse. Čia palaidotas anksčiau miręs ir jos antrasis vyras Petras Kairys. Anūkai jį seneliu vadindavo. Pirmasis Vandos vyras Arnas Kiaulėnas mirė anksti. Jis palaidotas Biliūnų kapinėse. Antrą kartą ištekėjusi Vanda su vaikais ir Petru persikraustė iš Vainiškių kaimo į Pocauskus.
„Šis namas statytas 1928 metais. Kolūkiniais laikais pusė namo priklausė kitiems gyventojams. Vėliau jie išsikėlė kitur, o mama perpirko iš kolūkio likusią namo dalį.
Esu gimusi Vainiškių kaime. Tėveliui mirus su mama ir dviem broliais Vidu bei Arvydu šiek tiek gyvenome pas savo močiutę Bajoruose, o vėliau, kai mama ištekėjo antrą kartą, mūsų vaikystė ir ankstyvoji jaunystę prabėgo Pocauskuose. Mokėmės Vaduvų pradinėje mokykloje, vėliau – Skapiškyje. Arvydo jau nebėra tarp gyvųjų. Jis irgi palaidotas Vaduvų piliakalnio kapinaitėse.
Graži sodyba. Po mamos mirties nesinori jos apleisti. Čia daug vaikystės prisiminimų. Miškeliai aplinkiniai išmaišyti uogaujant ir grybaujant, maudytasi Vaduvos ir Šetekšnos upeliuose. Visi sodybą tvarkome. Pasodinome pušelių, gėlynus prižiūrime. Vasarą nuolat reikia žolę pjauti. Turime daržą. Kita žemė išnuomota. Gyvulių nelaikome. Šuo Čipis tik jiems atstovauja. Reikia remontuoti namuko vidų. Kiek leis lėšos ir jėgos, pamažu tvarkysimės“, – kalbėjo Jūratė.
Vandos Kairienės palikuonys gražiai tvarko sodybą.
Moteris anksčiau gyveno Panemunėlyje, Rokiškio rajone.
Jos dukra Jolita Pocauskuose būdama vaikas praleisdavo daug laiko. Čia tuomet susidraugavo su kaimyno Fedios anūke Jana. Judviejų draugystė tęsiasi iki šiol. Kai vaikystės draugė atvažiuoja iš Vilniaus aplankyti senelio, o Jolita – iš Panevėžio mamos, abi būtinai susitinka prie arbatos puodelio prisiminti prabėgusių kaime dienų, pasipasakoti, kaip abiem sekasi.
„Tikrai labai smagu turėti gerą vaikystės draugę iš močiutės kaimo. Tas kaimas yra ypatingas mūsų ryšys“, – sakė Jolita.
Ilgai plepėti su šios sodybos gyventojais nebuvo kada. Vyrai ruošėsi grybauti į Vaduvų miškelį, o moterys dar buvo nespėjusios po bulviakasio papietauti. Tad atsisveikinę pasukome Kupiškio link.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad seniausia kaimo praeitis neaiški. Neabejotina, kad jis susiformavo Kandrėnų lauke. Ir vadinosi Pocauskais arba Kandrėnais. Priklausė Šetekšnos kunigaikščiams Radviloms. 1782 metais ši vietovė jau paminėta kaip atskiras kaimas Skapiškio parapijos vizitacijoje.
1820 metais Pocauskai vadinami Petkevičienės valda, buvo 4 dūmai (ūkiai), 44 gyventojai. 1869–1915 metais kaimas priklausė Skapiškio valsčiaus Stukonių seniūnijai. 1888 metais čia buvo 48 gyventojai, 1903 metais – 50 gyventojų.
1914 metais matininkai S. Nefedejevas ir N. Bielyj Pocauskus išskirstė į vienkiemius. Žemė išdalyta šiems ūkininkams: Petrui Vytartui (25,24 dešimtinės), Kaziui Gudoniui (11,66 deš.), Jonui Pretkui (15,98 deš.), Antanui Pretkui (9,14 deš.), Nikodemo Pretkaus įpėdiniams (8 deš.) Aleksandrui Spetylai (17,08 deš.), Mato Jasiūno įpėd. (11,33 deš.), Rapolo Jasiūno įpėd. (14,05 deš.).
Apleistos fermos Pocauskų kaime.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
1915 metais einant frontui visas kaimas sudegė. 1919–1950 metais kaimas priklausė Skapiškio valsčiaus Vaduvų seniūnijai (apylinkei). 1923 metais buvo 9 ūkiai, 51 gyventojas. 1928 metais parceliuojant Vaduvų dvaro žemę jos prašė šie Pocauskų kaimo mažažemiai: Karolina Inčiūrienė, Mečislovas Pretkus, Napalys Pretkus, Antanas Pretkus, Napalys Speičys.
1942 metais kaime buvo šie namų ūkiai: Jono Pretkaus, Mečio Pretkaus, Napalio Pretkaus, Prano Jasiūno (Mato sūnaus), Antano Balaišio, Kotrynos Spaičienės, Broniaus Jasiūno, Prano Jasiūno (Rapolo sūnaus), Petro Vytarto, Jono Spetylos. Iš viso 49 gyventojai.
Pokario metais į Sibirą ištremtos P. Jasiūno (Rapolo sūnaus, 1949 metais), Vytartų (1949), Spetylų (1948) šeimos. Barbora Jasiūnaitė, Antanas ir Petras Vytartai tremtyje mirė.
1959 metais kaime buvo Antano Balaišio, Onos Jasiūnienės, Veros Pretkuvienės, Jono Spetylos, Liongino Lauciaus, Emilės Vaičiškienės, Prano Jasiūno, Napalio Pretkaus, Stasio Ivanausko, Povilo Jonušio namų ūkiai. Iš viso 29 gyventojai.
1949–1950 metais Pocauskai priklausė „Žalgirio“ kolūkiui, 1974–1989 metais – „Tarybinės aušros“, 1989–1992 metais – Laičių kolūkiui.
1935 metais minimi šie vietovardžiai: Išdegėlė, Kelmynė, Pašila (pievos).
