Kristina Kazlauskaitė – agronomė, ūkininkė, o nuo šių metų dar ir Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos tarybos narė. „Vairuodama traktorių pailsiu“, – prasitarė pašnekovė.
Kandrėnų kaime įkurtas ekologinis brolių Stepo ir Igno Kazlauskų bei sesers Kristinos ūkis šiemet išsiplėtė – jie pradėjo užsiimti paukštininkyste.
Kazlauskai pirmi Lietuvoje ėmė auginti mėsinius viščiukus izoterminėse puspriekabėse, ir atrodo, kad naujas šeimos ūkio projektas pasitvirtino. Kartą įsigiję ir paragavę ekologiškai užaugintos vištienos pirkėjai sugrįžta vėl.
Kristina Kazlauskaitė papasakojo, kodėl dažnas baidosi imtis ekologinio ūkininkavimo, kaip su broliais pasidalija dienos darbus ir kiek turi praeiti dienų, kad viščiukai būtų ekologiški.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Vieni ieško geresnio gyvenimo didmiesčiuose, kiti – užsienyje. Kodėl Jūs pasirinkote provinciją?
Kandrėnai – mūsų gimtinė. Ten anksčiau ūkininkavo tėtis ir mama. Ūkis buvo ne per didžiausias – kelios karvės ir trisdešimt hektarų. Mes visi trys nuo mažens prie ūkio darbų pripratę. Užaugome, išsiskirstėme savais keliais, bet visada norėjome, kad šeimos ūkio tradicija būtų pratęsta. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pamatėme galimybę dirbti kaime, nusprendėme grįžti kaip jaunieji ūkininkai. Nors lėšų nelabai buvo, viską darėme savo jėgomis, rėmėmės bankų kreditais.
Mano profesija taip pat kaimiška – esu agronomė, žemės ūkio srityje dirbau su ekologinio ūkio sertifikavimu.
Kaip Jums sekėsi? Su kokiomis problemomis susidūrėte? Kaip į visa tai įsipynė paukštininkystės projektas?
Augalininkystę plėtojame ne vienerius metus. Auginame kanapes, dobilus, žirnius, kviečius, avižas ir kitus augalus. Laikomės sėjomainos principų, bandome atsisakyti arimo. Beveik visi ekologiški grūdai eksportuojami į užsienio rinką, Lietuvoje jie per brangūs, vietinis vartojimas nėra smarkiai išplėtotas. Pradėjus plėstis ekologinės augalininkystės plotams užsienyje, atsirado didelė konkurencija iš Ukrainos, Kazachstano, todėl pasidarė sunku pelningai realizuoti žaliavą. Mąstėme, kaip galime žaliavą panaudoti ūkyje, kokius gyvūnus auginti, kad būtų sudarytas uždaras gamybos ciklas.
Jau dešimt metų, kaip esame sukūrę Lietuvos ekologinių ūkių asociaciją (LEŪA). Siekdami bendro tikslo – realizuoti savo produkciją – susivienijome į kooperatyvą BIO LEŪA. Jį vienija beveik trisdešimt narių iš Ukmergės, Biržų, Zarasų ir Kupiškio. Produktų pasiūla įvairi: aviena, miltai, kruopos, daržovės ir netgi uogienės. Visa produkcija – vietinė, išauginta ekologiškuose ūkiuose.
Neseniai BIO LEŪA kooperatyvas Kaune atidarė parduotuvę „Rupūs miltai“. Asortimentas gana neprastas, bet pastebėjome, kad trūko atvėsintos vištienos. Tada kilo idėja užauginti 500 mėsinių viščiukų.
Maisto produktų gabenimo puspriekabėse Kazlauskai augina 1–30 dienų mėsinius viščiukus.
Ekologiškas viščiukas turėtų būti penimas lėtai. Kiek dienų trunka jo gyvenimas – nuo išsiritimo iki patekimo ant prekystalio?
Tiesa tokia, kad vištiena ekologiškai auginama dvigubai ilgiau nei standartiniuose pramoniniuose paukštynuose. Ten viščiukai nupenimi, rodos, per 41 dieną ir tokio amžiaus juos jau galima parduoti. Ekologiškai augintus viščiukus galima parduoti tik sulaukusius 82 dienų. Norėčiau pabrėžti, kad vienadienių ekologiškų viščiukų rinkoje nėra, todėl perkame tik ką išsiritusius neekologiškus.
Antrą mėnesį viščiukai iškeliauja į perstumiamus aptvarus lauke. Vakarais aptvarai uždengiami tentu.
Tai reiškia, kad vienadieniai neekologiški viščiukai, pirkti iš paukštyno, turi būti mažiausiai 70 dienų auginti ekologiškai, ir tik tada jie tampa ekologiški. Mūsų viščiukai lesinami pačių užauginta produkcija, papildomai perkame ir visaverčius, taip pat ekologiškus, pašarus iš „Auga Group“, jie gyvena laisvėje, turi pievas, kuriose laksto.
Mėsiniai viščiukai, ypač kol dar maži, yra gana lepūs. Kokiomis sąlygomis juos auginate?
Kaip ir minėjau, perkame vadinamuosius „vienadienius“ kelių parų viščiukus. Iš pradžių juos auginame izoterminėse puspriekabėse. Tokiose puspriekabėse gabenami maisto produktai. Padėvėtos, nebetinkamos transportui, jos yra įperkamos. Puspriekabėse įrengėme infraraudonųjų spindulių šildymą, apšvietimą, ventiliaciją, lesyklas, girdymo sistemą. Dienos režimas reguliuojamas pagal paros metą. Puspriekabėje viščiukai auga iki keturių savaičių. Vakarų Europos šalyse toks viščiukų auginimo būdas jau ne naujiena. Kilnojamose vištidėse panašiai auginamos ir dedeklės.
Izoterminės puspriekabės viduje įrengta infraraudonųjų spindulių šildymo sistema.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Nuo antro mėnesio viščiukai iškeliauja į perstumiamus aptvarus lauke. Vakarais aptvarus uždengiame tentu. Kiekvieną dieną šie aptvarai perstumiami į naują pievos dalį.
Trečią mėnesį viščiukai auga arkiniame šiltnamyje. Šiltnamis, periodiškai tempiamas per pievą, kartu apsaugo ir nuo saulės kaitros, nuo vėjo, lietaus. Paaugę viščiukai laisvai vaikšto po 15 arų teritoriją.
Kaip apsisaugote nuo lapių, vanagų ir kitų plėšrūnų?
Turime iškėlę plastikinį sakalą, jis apsaugo nuo plėšriųjų paukščių. Nuo lapių viščiukai aptverti elektriniu piemeniu.
Ūgtelėję viščiukai nuo trečio mėnesio apsigyvena arkiniame šiltnamyje. Šiltnamis periodiškai tempiamas per pievą.
O kaip Jums sekasi realizuoti produkciją, prisivilioti pirkėją?
Viščiukų patys neskerdžiame. Radome skerdyklą, kuri priima mažus kiekius. Dalis produkcijos iškeliauja į parduotuvę „Rupūs miltai“, dalį viščiukų parduodame vietoje. Jei reikia, atvežame ir į namus. Kilogramas ekologiškos vištienos kainuoja 5 eurus. Atrodo, kad daug, bet kai palygini su skelbimuose siūloma kaimiška vištiena, ta kaina tik šiek tiek didesnė, o vartotojas yra tikras, kad gauna tikrai ekologišką vištą, nes auginimo procesus kontroliuoja sertifikavimo įstaiga „Ekoagros“. Pirkėjai, kurie jau bent kartą pabandė, žino, kad mūsų užauginta vištiena visiškai kitokia. Ji minkšta, skani ir kartu tvirta, o vištienos sultinys stiprus, geltonas.
Pirmi užauginti viščiukai yra rudaplunksniai, mėsinio, kiaušinių tipo. Dalį jau paskerdėme, dalį auginame, laukiame kiaušinių. Dabar jau auga balti „Ross“ ir Cobb“ veislių broileriai.
Anot Kristinos Kazlauskaitės, ūkio darbus su broliais galima pasiskirstyti be pykčių. „Pas mus – visiška bendrystė“, – teigė ji. Nuotraukoje – Kristinos brolis Ignas.
Ūkyje darbuojatės visi trys. Kaip pasiskirstote darbus? Kas už ką atsakingas?
Jei kalbėtume apie augalininkystę, aš atsakinga už dokumentų tvarkymą, agronomiją, realizaciją. Brolis Ignas tvarko techniką, dirba žemę. Stepas sėja, jam priklauso sandėlio darbų organizavimas.
Pas mus – visiška bendrystė. Viščiukų priežiūros darbus irgi pasiskirstome, bet kai reikia, pavaduojame vienas kitą.
Daug padeda ir mano mama. Ji labai darbšti ir negali sėdėti be veiklos. Talkina ir abi brolienės – Vaida ir Lina.
Darbo ūkyje tiek, kad mūsų pajėgų nebepakanka, todėl samdome keletą ūkio darbuotojų.
Be to, norime veiklą efektyvinti. Šį sezoną planuojame užauginti dar daugiau mėsinių viščiukų ir papildomai – vištų dedeklių. Taip pat turiu ambicijų sutvarkyti stringančią ekologiškų produktų ženklinimo grandinę. Noriu, kad mūsų tiekiama vištiena būtų su „eko“ ženkliuku.
Kodėl taip nutinka, kad kai kada ekologiška produkcija būna be ženklelio?
Tai sudėtingi perdirbimo reikalai. Įmonės išsigąsta dokumentinio darbo. Administracinės sąnaudos didelės. Dėl to kreipėmės net į Žemės ūkio ministeriją, turime didelį palaikymą. Į visus šiuos reikalus įsitraukiau aktyviai – nuo šių metų esu LEŪA tarybos narė.
Ekologinis ūkininkavimas tikrai yra šiek tiek atbaidantis. Lietuvoje taisyklės per daug griežtos. Pavyzdžiui, nustatyta, kokio tankio turi būti pasėlis, kokį mažiausią kiekį derliaus turi nuimti. Taisyklių yra labai daug, o reglamentavimas nuolat kinta. Jei pražiūrėsi, grės atitinkamos sankcijos.
Juk ekologinis ūkininkavimas turi ir pliusų. Ir tai ne vien švari produkcija be chemikalų.
Ekologija naudinga biologinei įvairovei. Dažnai pastebime, kad per daug metų laukuose įsigalėjusi piktžolių ir javų pusiausvyra. Ekologiniuose ūkiuose nerasite ir tuščių avižų tokio kiekio kaip chemizuotuose laukuose. Žinoma, mes už ekologinį ūkininkavimą gauname išmokas, bet tie pinigai labai greitai atsiduria žemės nuomotojų, sėklų, technikos pardavėjų sąskaitose.
Ką tada atsakytumėte pavyduoliams, kurie niurna, kad ūkininkai gyvena kaip inkstai taukuose?
Man pikta, kai norima supriešinti smulkų ūkininką su stambiu. Sudaroma tokia nuomonė, kad iš smulkiųjų ūkininkų stambieji viską atima. Didieji ūkininkai gyvena patirdami stresą, nes banke kabo paskola, o žemė – užstatyta. Smulkieji ūkininkai tokio didelio streso nepatiria, tačiau jiems sunku padaryti proveržį. Taigi užburtas ratas.
O šiaip visų ūkininkų tokia dalia – nepastovus gyvenimas. Sėdi ir žiūri, į kurią pusę nuplauks debesis. Mes absoliučiai priklausomi nuo gamtos sąlygų, nuo supirkėjų, valdžios.
Įdomu, kuo tai baigsis šiemet. Faktas toks, kad mes netinginiaujame ir dirbame patys. Man taip pat ne bėda sėsti į traktorių ir važiuoti. Vairuodama traktorių pailsiu.
Ar noriai į ūkio darbus įsitraukia Jūsų ir brolių atžalos?
Žinoma. Visų mūsų vaikai dar nedideli, 3–10 metų. Ypatingai jiems patinka stebėti pūkuotukus (viščiukus) ir pasivažinėti traktoriumi.
Mes buvome pripratę dirbti ūkio darbus nuo mažens ir tai nebuvo sunku. Jei vaikai pajus malonumą ūkininkauti, gal ir jie perims ūkį. Jeigu vaikai rodo susidomėjimą, nereikia jiems to drausti.
