Sigita Glumbakaitė,
M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo psichologė
„Jaučiuosi vienišas…“ šiandien pagalvojame vis dažniau ir dažniau. Karantino izoliacija ir apriboti socialiniai ryšiai suteikė progą iš naujo įvertinti gyvo bendravimo, galimybės būti išgirstam ir išklausytam vertę. Išsiilgę kontakto skubame kurti planus susitikti su draugais bei artimaisiais, galbūt kartais net priekaištaudami sau, kodėl to nedarėme anksčiau, kodėl gi pirma reikia netekti, kad išmoktume labiau vertinti? Tikriausiai viskas gerai tol, kol susivokiame ir anksčiau ar vėliau grįžtame į senas vėžes, vėl pajuntame bendravimo teikiamą šilumą. Tačiau kaip pajusti tą šilumą bei dalintis savąja, kai aplink nieko nėra? Su kuo kalbėti, kai, rodos, niekas neklauso?
Metų pradžioje visiems mums teko laikinai susidurti su izoliacija: kas liko namuose su šeima, kas vienas ar bent su augintiniu. Visgi, tikriausiai vargu ar susimąstome, kad vieniši senyvo amžiaus žmonės savotiškoje izoliacijoje gyvena jau gerokai prieš prasidedant visai viruso sukeltai krizei, o vienatvė juos lydės ir virusui pasibaigus.
Pati vienatvė gali būti įvairi: fizinė – kuomet žmogus ne(be)turi artimųjų, su kuriais galėtų palaikyti ryšį; emocinė – kuomet asmuo gyvena ne vienas, tačiau emocinis ryšys su kitais atšalęs, trūksta supratimo, išklausymo; o kartais vienatvė gali būti nesąmoningas pačio žmogaus pasirinkimas – vyresnio amžiaus žmogui visą gyvenimą buvusiam šeimos ramsčiu, išlaikytoju, besirūpinančiu kitais, gali būti sunku pasakyti kitiems, jog dabar pagalbos reikia jam.
Baimė būti našta artimiesiems neretai veda prie uždarumo, nenoro dalintis patiriamais sunkumais. Tuomet žmogus jaučiasi vienišas, net būdamas apsuptas mylinčių žmonių. Nė nepagalvojame, tačiau pati vienatvė neretai keliauja ne viena – kartu su savimi atsiveda liūdesį, neviltį, kartais ir pyktį. Visa tai kaupti viduje ir su niekuo nesidalinti gali būti beprotiškai sunku. Žmogus nėra begalinės talpos dėžutė, į kurią galima sukrauti tai, kas nemalonu, uždaryti ir paslėpti – ilgainiui viską, kas nemalonu, organizmas reikalaus išmesti atgal. Be visa to, juk kartais norime ir ne tik apie sunkumus kalbėti, rodos, taip smagu pasidalinti savo diena, žinoti, jog kažkam svarbu išgirsti, jog mums viskas gerai, paklausyti, kaip praleidome dieną.
„Sidabrinė linija“ suteikia galimybę sumažinti vienišumo jausmą ir pabūti kartu. Galbūt tai tik vienas skambutis per savaitę, bet kartu tai naujas ryšys, draugiškas, nepamokslaujantis pašnekovas, pasiruošęs pasidžiaugti ir paliūdėti kartu. Tai linija, jungianti Jus – vienišą senyvo amžiaus žmogų, su Jus išklausyti ir kartu pasišnekėti pasiruošusiu bendraminčiu. Tai galimybė nemokamai gauti emocinės paramos, vėl patirti pokalbių teikiamą džiaugsmą bei rūpestį, aptarti aktualias temas, pasidalinti, rodos, visiškomis smulkmenomis.
Jeigu skaitant atpažinote save arba prisiminėte vienišą senolį, kurį galėtumėte pradžiuginti draugystės pokalbiais, galbūt „Sidabrinė linija“ yra tai, kas galėtų padėti. O gal manote, jog tai ne Jums? Jums to nereikia arba baisu, jog nepatiks? Kviečiu minutę sustoti ir pasvarstyti, kas blogiausio gali nutikti, jeigu paskambinsite? Ar rizikuojate kažką prarasti? Negrįžtamai pakeisti? Pripažinsiu, atsakymas į paskutinį klausimą – taip. Rizikuojate sukurti naują žmogišką ryšį, susirasti bendramintį, dalyvauti pokalbiuose ir atkurti bendrystės jausmą, kuris padėtų patikėti, jog esate ne vieni.
„Sidabrinė linija“ – tai nemokama draugystės pokalbių ir emocinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms. Pasikalbėkite su žmogumi, kuriam rūpi, kaip jaučiatės šiandien.
„Sidabrinė linija“
Tel. 8 800 800 20
8.00-20.00 (I-V)
sidabrinelinija.lt
