Justas Jasėnas
Justas JASĖNAS
Miela Redaktore, greičiausiai pamiršai, žadėjau parašyti Tau iš vasaros. Vaikštinėju pačiame pasienyje, Tavo kabinetą prisimenu. Apsilankydamas vis noriu balkonėlin bent nosį iškišti. Svarbiausia – pasidairyti. Kokia bus įspūdinga biblioteka, jau ir dabar tokia yra ji. Knygų bažnyčia, kitaip nepasakysi. Tie akmenys, tos sienos, o ir pamatai vis apie pradžių pradžią, apie šventyklą, apie žmonių atsidūsėjimus, dangop akis pakeltas tebebyloja. Rašau, šita drobelė tebus iš patirties manos, iš nuojautų, o ir iš nuotaikos taip pat.
Iš pagriovio
Valstybinės tvoros jau nebelikę, niekas nebeskiria, klausiu, o ar jau vienija. Sėdžiu ant griovio krašto ir rašau Tau. Neperduodu linkėjimų, nebereiškiu užuojautų, tuščias dalykas, maža ramybės.
Lankau pasienius, dažnai sustoju, dairausi ir skrebenu, vis pasižymiu šį bei tą ne į knygelę, bet ant lėktuvo, muziejų, operos teatrų bilietų. Ištardamas pasakau, pasakęs užrašau, užrašęs išsiunčiu atvirlaiškius prie Kupos. Bandau sujungti, mėginu įmanomais ir neįmanomais būdais susitikti, o susitikus bičiuliškai pasikalbėti, kalbėti(s) laisvai ir lengvai, išsikalbėti apie tai, kas vis dar bendra, kas judina sielą, atrodo svarbu pasakyti, susikalbėti pajutus, kas buvo, o gal nebuvo, buvo kitaip nei kad buvo ketinta, nebuvo, o juk būti galėjo.
Žeimelyje – dar Lietuva, oras, rodos, latviškas, kertu sieną, ten grynų gryniausioji Latvija, o randu lietuviškų ženklų. Viskas susimaišę, bet nesujaukta tuose kiemuose, įdomu gyventi kelių kalbų, kultūrų, tikybų apsuptyje. Radau gotikinę aikštę, vaikštinėju. Prisėdau po Vienybės ąžuolu, pasodintu 1923 m. centrinėje miestelio aikštėje. 1927 m. jį aplankė prezidentas Antanas Smetona, 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus, o šiandien aš jį lankiau. O tam ąžuolėliui visai tas pats, kas jį aplanko.
Prie katedros ir prie vištų
Mano senutė mokytoja sėdi ir verkia, vis dejuoja ir skundžiasi, kad neturi su kuo pasikalbėti. Miela Mokytoja, aš taip pat neturiu su kuo pasikalbėti esmingai. Sėdime dabar vakarais šventoriuje ant suolelio ir skaitome Vandos Juknaitės knygą „Kalbasi susitikę“. Žinoma, susitikus galima muštis, apsibarti, vis dairytis ir ieškoti lyg ką pametęs būtum. Dažniausiai susitinkame ir kalbamės – klausdami, atsakydami, antrindami, porindami, prieštaraudami, stebėdamiesi.
Prisimenu ją dar tokią žvitrią, visada skubriu žingsneliu tankiai tipenančią ilgais gimnazijos koridoriais. Klasėje turėjo aukštėlesnę pakylą – savąją katedrą. Atsisėsdavo ir ramiai dėstydavo. Nesėdėdavome viename lygyje, taip ir turi būti. Liksiu visada jos mokinys, todėl ir dabar nesikreipiu vardu. Stebėdavau, ką ji skaito, kai mes būdavome savosiomis užduotimis užsiėmę. Vis dirstelėju akies krašteliu, ką ir kiek jau perskaitė. Dabar skaitau tą patį, ką ji kadais skaitydavo.
Sėdžiu balkone ir stebiu, ką mano mokytoja veikia. Kruta, neprisėda atsikvėpti visą dieną. Dabar ji nebedėsto, nebesėdi katedroje, lesina vištas, parenka kiaušinių, ravi daržus, per tarpus skaito tai, ką skaityti paraginu. Verda šaltieną, verda vyšnių uogienę iki vidurnakčio, o tarpus užpildome kalbėdamiesi apie knygas – kokie jausmai, prisiminimai, ko nesupratome, kas tolima ir nepalietę nuplaukia. Dabar ji tokia maža, su lazdele, su skarele, su bulvėmis rankose. Dabar ji artimesnė man nei bet kada anksčiau. Būnant abiem kartu lengviau gyvenimą pastebėti.
Iš knygų ir iš veidų
Vartau Eduardo Mieželaičio, Vytautės Žilinskaitės, Anzelmo Matučio knygas. Jas visas vienija tai, kad godžiai skaičiau vaikystėje, ryte prarijau kiekvieną žodį. Vienija dailininkas Stasys Eidrigevičius, sodriai kalbantis aukštaitiškai. Atpažįstu tą tartį, tą tarimo braižą, mano kaime taip pat ištardavo, ištardami susikalbėdavo. Dabar knygelių neskaitau, žiūrinėju iliustracijas, pastebiu veikėjų veidus, nosis ir akis, užlieja maloni atpažinimo šiluma.
Iš Kauno vos partempiau du Kazio Šimonio paveikslus, pasikabinau kambaryje, lyg ir nieko. Šiandien patinka, ryt ketinu padovanoti. Jo paveikslų albumus vartau, skaitinėju, turbūt dera taip susipažinti jo vardo gatvėje gyvenant.
Žiūriu į fotografijas ant sienos, labai jų norėjau, karštligiškai ieškojau, turiu, žvilgsniais susitinkame, nesvarbi vieta nei metai. Salomėjos Nėries šypsena, sklastymas viršugalvyje, o jauna, o gyvybinga. Moku mintinai jos eilėraščius, Panevėžyje parašytus. Žemaitės rankos. Sėdi tvirtai, jaučia save. Užsispyrimas, nors su kaimiška skara, nors ir tuščias josios dvarelis, juk nesvarbu, vis tiek Amerikon. Senyva, o vitališka. Jaunutė Bitelė, gal dar gimnazistė Mintaujoje (Jelgavoje). Graži, vėliau rūpestinga, šviesi, nusimananti kasdienybės reikaluose, prie žmonių pasilenkusi, žinojusi, jautusi save ir savo misiją.
Vaižgantas Kaune. Valiūkiškas ir žaismingas. Prie žmonių ir prie liaunų medelių. Visose nuotraukose tokia įspūdinga baltų plaukų kupeta. Gyvas, aplakstęs progas, įvykius, žmones, aštraus mąstymo ir požiūrio. Buvęs tarp žmonių, žmonėse, juose ir pasilikęs. Maironis su lazda savo sode. Rūstokas. Salonų kompanijose, tarp savųjų, sau lygių – savas, artimas, betarpiškas. Mačiau muziejuje tą jo lazdą, liečiau, užsimojęs buvau, nors niekas nepuolė, rankraščius varčiau (taip pat ir P. Širvio, nesvarbu). Įspūdingas jo stotas, senyvas, o pasitempęs, tiesus. Gera žmogų iš braižo atpažinti, vartant prirašytus, primargintus, pribraukytus popierėlius susitikti.
Paskui tiksliai padiktuotą maršrutą
Vladislavo Sirokomlės paakintas ir paskatintas perskaičiau jo paruoštą knygą „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Pratęsiu tą knygą savaip ir savotiškai, gramatika pasiremdamas susidarau kelionių planą. Ir taip keliauju: Trakiškis – Kupiškis – Skapiškis – Rokiškis – Cinkiškis – Grinkiškis. Užteks. Paskui parūpo važiuoti tik taip: Ramygala – Betygala – Ariogala – Baisogala – Maišiagala – Vandžiogala. Užteks. Aplankiau miestelių paštus, bičiuliams išsiunčiau atvirlaiškius, užtruko, bet patiko. Gana. O dar ir maži kaimeliai, kaimelyčiai, kaimeliūkščiai: Tendžiogala – Vytogala – Žąsūgala, Gerdžiogala… Vis tiek žmonių gyventa, miela Nomeda, ar ne? Traukiniu iš Kauno pasiekiau Jūrę, o iš Vilniaus – Keną, visai menkutį kūdikėlį pakrikštijau Šėtos bažnyčioje. Trumpesnių pavadinimų neradau. Galėtų būti kaimelis Ach pavadinimu, mielai į jį nusigaučiau. Tiesa, yra tokia Ūta, kaimelytis netoli Panevėžio, dideliais keliais aplinkkeliais apjuostas, nuėjau vieną pavakarę pėsčiomis, žmones, vestuves švenčiančius, užtikau. Dar magėjo pakeliauti tomis vietomis, kurių vardai susideda iš dviejų žodžių, nedaug jų Lietuvoje. Tad ir bildėjau: Nemunėlio Radviliškis – Žemaičių Kalvarija – Naujoji Akmenė – Kazlų Rūda, Kudirkos Naumiestis – Baltoji Vokė. Kiekvienas kampelis turi tik jiems būdingus pavadinimus, nerasi nieko aukštaitiško Mažojoje Lietuvoje arba nieko suvalkietiško Žemaitijoje. Kas ir kada taip pavadino, kuo rėmėsi, kodėl taip, o ne kitaip susiklostė, skiriasi tik raidelės, prielinksniai, mažyčiai atspalviai, o reiškia visai ką kita. Kartais vienu vardu pavadinta ir upė, ir pieva, ir vienkiemis. Stebiuosi, nepaliauju stebėtis.
Pakaks, tą kartą tikrai pakaks. Visai užmiršau, kad taip troškau į Armėniją. Kas kad neaplankiau, savame krašte radau tūkstančius jaukių gatvelių, kreiviausių posūkių, namelyčių fasadų. Jei nebūtų užrašų, vis tiek jausčiau, kad savame krašte vaikštinėju, dairausi, pasikalbu, kol kas nenuobodu. Sėdime su seserimi Baisogalos bažnyčios šventoriuje, vėl šventoriuje, tarsi kitur jums vietos nebūtų, paerzinti galėtum. Būname todėl, kad po medžiais vėsu, melstis visai netrokštame, skaitome dvikalbę knygą apie uostamiestį. Nesipykstame. Aš sakau „Nugrimzdusi Klaipėda“, ji tuojau pakartoja „Das Versunkene Memel“. Taip ir skaitinėjame, akis ganome senas fotografijas žiūrinėdami.
Prie paminklo
Bičiulė iš Jiezno parašė: „Žydi liepos… Savo Motinai meldžiuosi.“ Bandau suprasti, ką tai reiškia. Liepą liepomis oras virpa, vasara kaitra lepina, nuo tos kaitros leipstama, žmonės kaip daigai, kaip maži augalėliai. Bitės ūžaute ūžauja žiedų vainikuose. Nomeda, šią vietą tikrai turėtum žinoti, ji Panevėžyje.
Anksti ryte tekant saulei sėdžiu senosiose žydų kapinėse, nei palaidotų palaikų, nei paminklinių akmenų, žyminčių kapo vietą čia nėra. Skverelis su išsidraikiusiais takais. Žydėjo kaštonai, liepų žaluma dar tik krovė žiedus, kelios, nežinia iš kur atsiradusios, kiek pasimetusios pušaitės. Ramu. Ankstyvas metas, niekas nevaikšto, netrikdo.
Tiesa, radau kelis paminklinius akmenis, tuojau ant jų prisėdau, įspaustos juose jidiš raidės – su likimais, vardais. Tik neperskaitau, nemoku. Kai nemoki, reikia mokytis pajausti, tiesa? Įdomi, mistiška, mįslingoji vieta, sujungianti Sietyno, Naujamiesčio ir Vasario 16-osios gatves. Panašu į trikampį. O gal į Apvaizdos akį. Sako, kad ji visada viską regi, nuo to pasakymo man nesidaro saugiau. O gal kai reikia, kai juoda, kai sunku, ji nemato, nenori ar negali matyti, gal ji taip pat užsimerkia?
Skaitau, visai jau baigiu Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Sakyk, kur kitur tokią knygą skaityti. Liko paskutinis puslapis, sunkėja vis labiau, sunkiausia artėja, tuojau pabaiga, žodžiai menksta, kolei visai jų nelieka. Kojomis įsispiriu į Dovydo žvaigždę, tikiu, gal bus geriau, o geriau taip ir nebūna. Mano kairėje iškalbingas skulptoriaus V. Tallat-Kelpšos paminklas „Liūdinti žydų moteris“. Klumpanti, bet dar nesuklupusi, neatsiklaupusi, neklūpanti, neparklupdyta.
Kaulėtas smakras kiek pakeltas, tvirtai ištemptas aukštyn. Kaip kitaip, kur daugiau pasidėti. Plieskia rytmečio saulė, sunkoka tokį plieskiantį karštį pakelti. Turiu įveikti paskutinį romano puslapį, jau eisiu namo. Galvą ir akis alkūnėmis užsidengiu, pasislėpsiu, nebedaug liko, ištversiu, pabaigsiu skaityti. Ir toji Moteris… Galvą, o paskui ir akis alkūnėmis užsidengia. Kažin, ar nuo kaitros, ar tikrai nuo kaitros ji galvą, o paskui ir akis alkūnėmis sau užsidengia?
Palei tvorą
Traukiniu iš Kauno pasiekiu Kybartus. Garsus, svarbus praeityje, dabar nutilęs, apnykęs miestelis. Einu palei tvorą, atsitūpęs atsiremiu, surūkau kontrabandinę cigaretę, miestelėnai ir pasieniečiai tokias rūko, todėl ir aš palaikau malonią kompaniją. Lieponos upe eina siena su Kaliningrado sritimi. Pažymėta užrašu ir akmenuku toji vietelė, kur vieną 1940 m. birželio dieną prezidentas A. Smetona peršoko (tais laikais – perbrido, upelė buvo vandeningesnė) Lieponos upę ir atsidūrė Vokietijoje. Pabėgti taip pat žmogiška kaip ir likti savo žemėje su savaisiais, nepabėgti, nesistebiu, nekaltinu, nesmerkiu. Jei tokia sumaištis, jei padai svyla, o kitaip jau nebus, aš taip pat būčiau pabėgęs.
Č. Darvino gatvėje užsuku į kleboniją, pasikalbame apie bažnytinius reikalus. Klebonas dejuoja taip pat, kaip ir pas mus Aukštaitijoje, kad mažėja žmonių, kad retėja lankančių bažnyčią gretos, kad gyvena „be šliūbo“, kad jaunimui neįdomūs dievai. Mintyse krizenu, ir be dievų yra reikalų, ir gerai, kad gyvena taip, kaip išeina, ir gerai, kad turi savą nuomonę.
Tyliu, klausausi, nieko nepasakau. Kažkur jau girdėjau tas dejones, apgailestavimus tuos. Maloniai atsisveikiname, kitą sykį pažadėjo nuvežti į Vištytį. Dar pasivaikščioju Brigados, Darbininkų ir Tarybų gatvėmis. Įdomu, nes tokių neužtikau nei Raseiniuose, nei Pasvalyje, nei dar kur nors kitur. Panevėžyje neliko Kolūkiečių gatvės, gailėjau, juk istoriškai buvo tokia pjesė, buvo šaunių pasirodymų, ir tie personažai juk buvo. Netrikdo manęs nei skulptūros, nei užrašai, lai sau būna laisvai, netrukdo alsuoti. Pašte užrašau paskutinį sakinį. Miela Nomeda, tiek iš šios senkančios vasaros… Stengiausi pastebėti ir paprastai paprasčiau paprasčiausiai bent atvirlaiškiuose susitikus pasikalbėti…
Rasos Čepaitės nuotrauka
