Sutuoktiniams likimas buvo dosnus.
Kartu pragyventi santuokoje 60 metų ne daug kam lemta, bet Vytautui ir Palmirai Malinauskams iš Biliūnų kaimo likimas buvo dosnus. Rugpjūčio pradžioje jiedu su pačiais artimiausiais žmonėmis paminėjo deimantinę vestuvių sukaktį.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Sukaktuvininkams Mišias nufilmavo
Savo tėvų deimantinėmis vestuvėmis pirmiausia pasidžiaugė kartu su jais gyvenanti dukra Aušra, ta intencija pakvietusi į svečius. Jaukiame Biliūnų kaimo vienkiemyje apsilankėme nebe pirmą kartą. Buvome užsukę prieš keletą metų, kai rašėme apie šį kaimą.
Pasikalbėti susėdome lauko pavėsinėje kieme. Aušra ta proga buvo iškepusi pyragą, parinkusi pluoštelį nuotraukų iš tėvų gyvenimo.
Palmira ir Vytautas noriai papasakojo apie save ir stebino ne tik savo iškalba, gera atmintimi, bet ir domėjimusi dabarties įvykiais. Kalba nuo asmeninių dalykų vis nukrypdavo prie šių dienų aktualijų – apie Marso planetos tyrinėjimus, ginklais žvanginantį Lukašenką, Šulijos pranešamas oro prognozes ir didėjantį koronaviruso infekcijų skaičių.
„Žinios ir orų prognozės tėvams šventas reikalas. Tuo metu jų nė nebandyk trukdyti. Labai domisi politika. Dar ir koncertus visokius klausyti mėgsta“, – sakė Aušra.
Malinauskai susituokė 1960 metų rugpjūčio 13 dieną, bet deimantines vestuves atšventė rugpjūčio 9-ąją.
„Buvo mūsų deimantinių vestuvių proga aukojamos šv. Mišios Skapiškio bažnyčioje. Kunigas nerekomendavo mums dėl tos „koronės“ grėsmės jose dalyvauti. Tai Mišias nufilmavo ir jų įrašą mums dukra namuose parodė. Buvo suvažiavę patys artimiausi giminaičiai, apie 20 žmonių. Gera buvo visus juos vėl pamatyti“, – pasakojo Palmira.
Palmira ir Vytautas Malinauskai prie dovanotos pušelės ir kėnio.
Autorės nuotrauka
Sukaktuvininkai gavo dovanų pušaitę ir kėnį. Abu medeliai pasodinti namų kieme. Tokia dovana neatsitiktinė. Malinauskai visą gyvenimą puoselėja savo namų aplinką. Šiandien tuos darbus iš jų perėmusi dukra. Kieme akį traukia dekoratyvinių augalų kompozicijos, žydintys gėlynai. Žaliuoja jos tėvų sodintos liepos, sodas.
Suartino miškas ir grožis
Palmira ir Vytautas vienas kitą pažinojo nuo mažumės. Mat užaugo gretimuose kaimuose. Ji – Vilniaus kaime, o jis – Čypiškių kaime. Abiejų kaimų nebėra. Vytauto tėviškės vietoje karklai žaliuoja, o Palmiros tėviškėje belikę tik ąžuolai.
„Tėvų sodyba buvo labai gražioje vietoje. Ten užaugome šeši vaikai – 4 seserys ir du broliai. Mano mergautinė pavardė Ruplytė.
Su Vytautu pradėjau artimiau draugauti susipažinusi per šokius Topolio kaime buvusioje salėje. Jis grojo akordeonu, o aš šokau. Suartino ir bendras darbas. Abu buvome miško darbininkai. Jis nuolatinis, o aš sezono metu tik dirbau. Kitaip negalėjau, nes su seserimis, kurios dirbo kolūkyje melžėjomis, reikėjo slaugyti pasiligojusią mamą. Vargo buvo daug.
Tuoktis pasiūlė Vytautas. Ypatingų piršlybų nebuvo. Sutikau, nes mūsų draugystė buvo patikrinta laiko. Be to, Vytautas man buvo ir tebėra labai gražus vyras.
Prie savo namų linksmai nusiteikę Palmira ir Vytautas Malinauskai 2008 metų birželį. Vytautą groti išmokė tėvas, o grojimas prasidėjo nuo vokiškų vargonėlių.
Nuotraukos iš asmeninio Palmiros Malinauskienės albumo
Prieš tai vienas eigulys mano tėvelį nervindavo neva man piršdamasis. Atėjęs pas mus ant stalo tiesdavo nosinę ir ant jos butelaitį pastatydavo. Anuomet tai buvo lyg piršlybų ženklas.
Metrikacija vyko Kupiškyje. Liudininkai buvo mano sesuo Janė su savo vyru Petru. Pas šią seserį aš kurį laiką Sriubiškiuose mokiausi siūti. Vėliau siuvimas man labai pravertė.
Tekėjau 25 metų. Vytautui tuomet 29 metai buvo. Vėliau ir Palėvenėlės bažnyčioje susituokėme. Ten numynėme abu dviračiais, pasiskolinę svetimus žiedus ir niekam nieko nesakę. Vilniaus kaimas priklausė Palėvenėlės parapijai.
Grįžtant mus užkalbino žmonės, vežę mėšlą. Prasitarėme, kad ką tik gavome Santuokos sakramentą. Tai jie pasakė, kad būtų bromą mums pastatę, jei apie tai būtų žinoję. Vietoj bromo išvalė vežėčias ir parvežė namo į Čypiškius. Ten mus sutiko grodamas bandonija vienas draugas. Santuokos proga jokių didelių vaišių nebuvo. Visą gyvenimą apsiėjome ir be vestuvinių žiedų. Skolintus turėjome grąžinti, o sau jų nebepirkome“, – pasakojo šneki Palmira.
Vytautas irgi pridūrė, kad Palmutė jį patraukė savo grožiu. Buvo žvitriausia ir jauniausia iš seserų.
Vos netapo miestiečiais
Vytautas Malinauskas akordeonu grodavo gegužinėse, šokiuose ir vestuvėse.
Jaunavedžiai apsigyveno pas Vytauto tėvus, kitame trobos gale, kuris buvo naujai pristatytas. Brolis pamūrijo krosnį. Abiejų tėvai vestuvių proga dovanojo po karvę. Pradėjo dirbti kolūkyje. Palmira sakė, kad iki vestuvių Vytauto tėvų namuose nesilankė. Laikėsi tokio principo. Net per audrą su žaibais, kuri abu užklupo grįžtančius iš darbo, kvietimu ten užsukti nepasinaudojusi. Vėliau tuose namuose po vestuvių apsigyvenusi stengėsi su visais sutarti.
Uošvis buvęs „štukorius“. Viešėdavusius jos seserų vaikus miegančius apsukdavo lovoje. Būdavo juoko, kai jie atsibudę nesuprasdavo, kodėl jų galva atsidūrusi kojūgalyje.
Malinauskai vos netapo miestiečiais. Palmira papasakojo, kad jau viską buvo išpardavę ir pakėlę sparnus į Kauną. Ten gyvenusi jos krikšto mama buvo pažadėjusi ir gyvenamąja jų vieta pasirūpinti, ir darbu. Tuomet kolūkyje buvo ne pyragai. Visus planus sumaišė atsiradusi parduodama sodyba šalia besikuriančių kolūkio fermų. Giminės paskolino pinigų jai įsigyti. Pamąstę, kad darbas bus šalia ir taip pradėjo kurtis čia, Biliūnuose.
Nuo linksmybių gelbėjo darbas
Nuo to laiko Malinauskų visas darbingas gyvenimas buvo susijęs su tomis fermomis.
„Kolūkio gyvulius žiūrėjome kaip savus. Reikėjo rūpintis veršeliais, paršavedėmis, melžti karves. Ne kartą ir naktį keldavomės pasižiūrėti, ar kiaulės nesiparšiuoja. Dažnai fermos sargai keldavo naktį iš miegų pagalbos, jei kas gyvuliams nutikdavo. Kolūkio ne kartą už gerą darbą buvome pagerbti. Turime šūsnį visokių padėkos raštų.
Aušrai Rulienei mama Palmira pasiuvo tautinį kostiumą.
Nuotraukos iš asmeninio Palmiros Malinauskienės albumo
Darbų abu neskirstėme į vyriškus ir moteriškus. Aš mokėjau ir pjauti, ir arti, o Vytautas nesikratė maisto gamybos. Po melžimo sugrįžusi iš fermos rasdavau jo pagaminto valgio. Visi, kam teko ragauti, ir dabar giria jo paruoštus šaltibarščius“, – džiaugėsi moteris.
Palmira sakė, kad būta ir pykčių. Juk kurioje gryčioje dūmų nėra? Jei nebus gryčioje dūmų, bus neįdomu gyventi. Svarbu, kad tie dūmai labai akių neišgraužtų. Susipykdavo ir vėl greitai susitaikydavo. Sunkus iš pradžių buvo gyvenimas. Trečią valandą keldavosi savo karvės melžti ir gyvulių sužiūrėti, o nuo šeštos ryto jau kolūkio fermose reikėdavo būti. Kolūkyje už darbą nieko nemokėjo. Jų karvė krito apsinuodijusi. Ji ganėsi už sodo netoli kviečių lauko, kuris chemikalais iš lėktuvo buvo nupurkštas. Matyt, kliuvo to gėrio ir pievai. Šiuo sunkiu šeimai laikotarpiu padėjo vyro tėvai, davę pinigų kitai karvei nusipirkti.
Dar vienas šeimos išbandymas buvo anuomet kolūkiuose klestėjęs girtavimas, vadinamoji „skladkių“ kultūra. Išgerti mėgėjai organizuodavo, kad bendradarbiai susimestų po kažkiek pinigų buteliui nusipirkti, ir prasidėdavo kasdienės linksmybės, neretai užsitęsdavusios iki išnaktų. Populiarūs būdavo brigadų ir kitokie baliai. Tos išgertuvės ne kartą buvo ir Palmiros pykčių su Vytautu priežastis. Laimei, alkoholio liūnas jų neįtraukė.
Aušra Rulienė su tėvais namų kieme.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
„Algos nesu pragėręs. Kolūkio laikais girtavimas klestėjo. Jei skladkė, būtinai privalėjai prisidėti, sunku būdavo išsisukti. Gelbėjo darbas. Kasdien gerti nebuvo kada ir iš ko. Norėjome geriau gyventi, iš savo ūkelio turėti pajamų, susitvarkyti namus, užauginti dukrą. Kai atsikraustėme čia, sodyba buvo labai apleista, krūmais apaugusi. Daug jėgų atidavėme aplinką tvarkydami“, – pasakojo Vytautas.
Iširus kolūkiui, žemės ūkio bendrovei Malinauskai pradėjo ūkininkauti. Šiandien ūkio reikalus yra perėmusi jų vienintelė dukra Aušra su vyru Sauliumi. Dirba apie 40 hektarų žemės, laiko karvių ir prieauglio.
Anūkai Mindaugas ir Irmantas jau suaugę ir palikę tėvų namus. Vienas įsikūręs Šalčininkuose, o kitas – Vilniuje. Seneliai dažnai jiems paskambina, pasidomi, kaip sekasi. Neužtenka, kai dukra ar žentas persako, apie ką kalbėję su vaikais. Nori anūkų balsus patys išgirsti.
Malinauskų kieme per vasarą būdavo pilna vaikų. Suvažiuodavo vasaroti Palmiros dukterėčių šeimos. Vienos Aušros pusseserės sūnus pas juos kurį laiką net gyveno.
„Mano tėveliai labai vaišingi. Visus svečius priimdavo. Dabar giminaičiai irgi dažnai aplanko. Ne tik vasarą. Šiame krašte mūsų seneliai, proseneliai ir kiti artimieji palaidoti. Per Vėlines suvažiuoja nemažas pulkas giminių kapų aplankyti. Tai ir pas mus užsuka. Sunkiausia buvo per karantiną, kai niekas mūsų nelankė“, – apie tėvus ir ryšį su giminėmis kalbėjo Aušra.
Ji pridūrė, kad jos tėvai yra vienintelė iš giminių pora, sulaukusi deimantinių vestuvių.
Deimantinių vestuvių kaltininkai su savo šventės svečiais.
Nuotrauka iš asmeninio Aušros Rulienės albumo
