ADRENALINO MĖGĖJO SVAJONĖ – IŠSIMIEGOTI!

Kas domisi automobilių varžybomis, pažįsta ir perspektyvų kupiškėną Dalių Valiuką. Antrais savo namais pašnekovas vadina dirbtuves Byčiuose, kur iki išnaktų, o jeigu reikia ir per naktį, nesudėjęs bluosto, triūsia kartu su tėčiu Sauliumi.

Dalius pajuokaudamas prisipažino, kad jo pomėgis yra didžiulė investicija, kuri niekada neatsipirks, bet dėl to jam širdies neskauda. „Esu šiek tiek pamišęs ekstremalas“, – taip prisistatė jis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Ne taurės – laimė

D. Valiukas automobilių remontu pradėjo domėtis būdamas trylikos, kai dėdė atidavė jam nebereikalingą automobilį. Kaip jį suremontuoti ir atgaivinti, parodė tėtis. Darbuotis garaže po pamokų Daliui labai patiko, ambicingas vaikinas norėjo sužinoti ir išmokti apie automobilius kuo daugiau.
Jaunasis automechanikas sparčiai tobulėjo. Būdamas šešiolikos jau sugebėjo perrinkti variklį ir žinojo, kad rinksis inžinerinę studijų kryptį. Kaip tarė, taip ir padarė. Šiandien jo rankose – transporto inžinerijos bakalauro diplomas.

Dalius teigė, kad nuo paauglystės buvo savarankiškas ir pinigų iš tėvų nekaulydavo. Pasitelkęs mechaninius gabumus, pats sumąstydavo, kaip užsidirbti. Rasdavo laiko ne tik mokslams ar studijoms, bet ir didžiajai savo aistrai – automobilių krosui. Jei ne vairuotoju, tai mechaniku ar varžybų teisėju sutikdavo būti, kad tik tą adrenaliną pajaustų. Kiek taurių stovi ant lentynų, Dalius nebesuskaičiuoja, o ir nenori jomis girtis ar jų pristatinėti. Taurės tegu kalba pačios. Dirbtuvių sienas puošia ir padėkos raštai su tokiais garbingais titulais, kaip „Metų mechanikas“, „Baltijos šalių automobilių kroso čempionato diviziono D-Open II vietos nugalėtojas“ ar to paties diviziono „Lietuvos automobilių kroso čempionato laimėtojas“.

„Svarbiausių apdovanojimų neišskirčiau. Anksčiau varžydavausi dėl prizo, o šiandien dalyvauju tik todėl, kad smagiai praleisčiau laiką. Ar pirmas, ar penktas, ar paskutinis atvažiuosiu, visai nesvarbu. Jei man patiko važiuoti, tai ir sakysiu, kad geros varžybos buvo“, – tvirtino daugiau nei dešimt metų į automobilių krosą pasinėręs Dalius.

Anksčiau varžybose dalyvavęs su „Volkswagen Golf“ automobiliu, dabar jis kelintus metus trasa važiuoja su paties perkonstruotu, varžybų reikalavimus atitinkančiu automobiliu „Audi TT“. Į šį automobilį sukišta tikrai ne vienas tūkstantis eurų.

Norint automobilį parengti varžyboms, reikia pašalinti visas vidaus apdailos detales, būtina įrengti saugos karkasą, sportinę sėdynę ir pasirūpinti specialiais saugos diržais, apsauginiu šalmu ir kitais atributais. Atsižvelgiant į varžybų klasę pagal variklio galingumą, dar reikia pinigų atseikėti ir variklio remontui.

Variklį Dalius, kaip ir visas kitas detales, tobulina pats, tad darbo neskaičiuoja. Žino ir įvairių gudrybių variklio galingumui padidinti, tačiau ir čia neapsieisi krumplių nesusidaužęs. Jeigu reikia, gali valandų valandas su švitriniu popieriumi vieną vietą zulinti, kol ji taps tobula.

Virsti kūlio – normalu

Mašiną po kiekvienų varžybų reikia kone išardyti ir perrinkti iš naujo, nes dažniausiai ji būna panaši į sulamdytą skardinę, mat dėl didelio greičio kontaktas su kitais varžovais neišvengiamas. D. Valiukas laikosi tvirto principo, kad mašina į varžybas turi išvažiuoti graži, o jam, kaip tam studentui, amžinai pritrūksta vienos nakties. Todėl kelias paskutines paras prieš varžybas Dalius pernakt būna nemiegojęs. Reikia mašiną kone iš naujo surinkti, perdažyti, padekoruoti, kad ji būtų išskirtinė ir trauktų akį.
„Daug kas iš manęs juokėsi, kodėl aš savo automobilį papuošiau visiems žinomo animacinių filmų veikėjo peliuko Mikio atvaizdu. Tik niekas nepagalvojo, kad po varžybų prie mano mašinos ateis bent keli vaikai, o su jais kartu – ir gražios mamos“, – šypsojosi merginos dar neturintis vaikinas.

Nepigiai kainuoja ir specialus kuras. „Audi TT“ varomas bioetanoliu, kurio reikia dvigubai daugiau nei benzino ar dyzelino. Be to, automobilyje yra įrengta speciali sistema – spaudžiant akseleratoriaus pedalą pro išmetamąjį vamzdį šaudo įvairių spalvų liepsnos. Dėl šios sistemos pavyksta išlaikyti aukštas turbinos apsukas, nepriklausomai nuo variklio sūkių.

Anot D. Valiuko, jausmas skrieti tokia mašina – neapsakomas. Atsiranda nemažai prašančių pavėžėti, bet Dalius neskuba to daryti. Ne kiekvienas keleivis pripratęs prie didelio greičio ir staigių manevrų. Žmogus iš baimės pradeda klykti arba čiumpa už vairo. Tai gali baigtis liūdnai. Kartą Uoginių trasa D. Valiukas buvo rajono merą Dainių Bardauską varžybų automobiliu pavežęs. Iš trijų žadėtų ratų meras po pirmo paprašė sustoti.

Į varžybas Dalius vežasi dvi poras atsarginių ratų, pritaikytų šlapiai ir sausai trasai, būtiniausius įrankius. Dažnai taip nutinka, kad automobilis važiuojant sugenda, tačiau visų atsarginių detalių nesusikrausi. Remontuoti reikia greitai ir per ribotą laiką, tad bėdai prispyrus reikiamos detalės išimamos iš civilinių mašinų. Sportinio automobilio detalės būna tokios įkaitusios, kad net svyla pirštai, o remonto tempas toks didelis, kad prisukami tik pagrindiniai varžtai ir lekiama į trasą.

Neapsieita ir be traumų. Kelis kartus trasoje apvirsti kūlio Daliui yra natūrali patirtis. Vairuotojai jau žino, kas jų laukia, ir tik įsėdę į mašiną iš visų jėgų susiveržia saugos diržus ir šalmą ant galvos. D. Valiukas iš patirties žino, kad apvirtus kūlio galima ir pirmam atvažiuoti, svarbu, kad ratai rieda.
„Tarp varžybų teisėjų nemažai pareigūnų, tai jaučiamės gana saugiai“, – papokštavo Dalius.

Pasipyksta ir vėl gerai

Triumfas per varžybas, žinoma, labai saldus. Po pasivažinėjimų Daliui svarbiau ne trankiai pergalę atšvęsti, o išsimiegoti – grįžęs namo krenta kaip lapas.

Jaunam ir entuziastingam pašnekovui trūksta paros valandų. Dirbdamas tiek įsijaučia, kad nė nepastebi, kaip ateina naktis, o darbų pabaigos dar nematyti.

„Gal dėl to ir pražilau anksti, kad daug darbo turiu, visur skubu ir vos spėju“, – linksmai svarstė pašnekovas.

Taip pat kaip Dalius nemiega ir jo tėtis Saulius. Jis talkina sūnui rengiant automobilį varžyboms. S. Valiukas yra diplomuotas mechanikas, turi automobilių saugos rėmo (gamintojo) montuotojo licenciją ir yra visureigių klubo „35 coliai“ ir VšĮ „Kupiškio auto-moto sportas“ vadovas. Pastarąsis klubas vienija daugiau nei šimtas narių.

Jei varžyboms ruošiasi ne jie vieni, o reikia dar padėti pasiruošti ir kitiems klubo nariams, galima sakyti, kad visą savaitę tenka nakvoti dirbtuvėse. Abu vyrai atsiminė patį sunkiausią laikotarpį, kai prieš keletą metų pradėjo rengtis garaže varžyboms pirmadienį, o namo grįžo sekmadienio vakare. Abu užtinusiomis akimis ir klaikiai pervargę, nes per septynias paras miegojo tik keliolika valandų.

S. Valiukas prisipažino, kad žmona jo, po savaitės grįžusio namo, tikrai nepaglostė. Tačiau vyras prašė žmonos su tuo susitaikyti, nes jis, priešingai nei daugelis vyrų, aludėje nesėdės.

Dalius ir jo tėtis teigė, kad Kupiškio rajone jiedu yra vieninteliai, užsiimantys sportinių automobilių projektais, bet pagrindinis jų abiejų pajamų šaltinis – automobilių remontas. Du vyrai garaže, kaip dvi šeimininkės virtuvėje, pasipyksta dažnai.

„Mūsų nuomonės nesutampa. Jis nori, kad ta detalė būtų įdėta vienur, o aš ketinu ją įdėti kitur. Nesvarbu, kad po metų ar dvejų persikelsiu detalę ten, kur tėtis sakė, bet aš pats noriu mokytis iš savo klaidų. Esu kieto charakterio, kol savo kailiu nepatirsiu, niekas neperkalbės“, – tvirtino D. Valiukas.

Nors Dalius tėčio pamokymų neklauso, vis vien laiko jį pačiu šauniausiu pasaulyje. Jei ne tėčio pagalba, galbūt nebūtų tiek pasiekęs. Be to, D. Valiukas didžiuojasi tėčio iniciatyvumu. Jis iš gelmių prikėlė Uoginių trasą, organizuoja ten varžybas, o jo galvoje sukasi gausybė idėjų, ką dar galima naujo sugalvoti. S. Valiukas puse lūpų prasitarė, kad būtų visai smagu surengti automobilių slalomo varžybas.

Nors sportiniam automobiliui D. Valiukas negaili nei laiko, nei lėšų, į civilinį automobilį, kurį vairuoja kasdien, pinigų neinvestuoja. Automobilio išorės nedabina, tik padidina variklio galingumą.
Dalius teigė nesuprantantis žmonių, kurie vertina kitus pagal jų vairuojamą automobilį. Nejaugi dabartinė jaunoji karta – vieni materialistai?

Pokalbio pabaigoje D. Valiukas pasipasakojo, kad kaip ir visi jaunuoliai bandė laimės svetur ieškoti, bet jos ten nerado. Dirbo sunkiai šešias dienas per savaitę. Be to, apgyvendinimo sąlygos buvo tragiškos. Gyveno ankštame sandėliuke su aplūžusiais baldais. Grįžęs namo Dalius suvokė, koks mielas jo garažas, o svetur pyragų tikrai nėra.