VOSARŲ ILGA DĖNOS

Palmira KERŠULYTĖ

Nespėjo sutimt, jau ir apaušrys, trumpa vosarų naktės. Neraikia ir alėktros, su šviesu atsigulu, su šviesu atsikeliu. Nėr gi golo darbų, ir daržai, ir bulbos, ir visa. Storojos dėl žėmos. Ir gėlių daržėlį ištaisyt ogi kiek raikia dorbo. Iš jaunų dėnų daržėlis mon patieka, dėmedžiais, karklaliais apsodintas. Nusdirbu baisiausiai, skūra kaulaliai atlieka. Visur viena kėp debesis. Žadėjo kavalierius bulbas aparinėt, nesrodžia, paskumbino tiliponu, soko, vosarų kėp važiuosi piršlam, kad ir akmo kruta, nebatinka. Do pašidino, kad žiemų jom raikių drūtos, o vosarų laibos pačios. Ir vis prošo, palik sūrio, sviesto, palik saldaus pieno. Mat dirbo unksčiau sūrinaj, labai rėbjai volgo. Vėšpatė, koks zdarovas vyras, jo kojos pirštas tai mono skruzdalas lėmo.

Sanapiena karvala, nei pėninan bėnašu, dėlioju sūrelius. Kad daugiau susrūgenu pieno, sušildžiu, iš mėrliaus maišėlin, nuvarva, yr varškytas mozgas. Bais mon patinka praskas sūris, nesprungus, geltonas, kėp ir garbingėsnis, o kavalierius nė nemislia volgyt. Saldaus sūrio rėbėsnio noria. Pienų užvirinu, rūgštų praskan supiliu, varškės, kiaušinių bant pinkius, išplaku kiek ir visa sūrmaišelin sudadu. Pritaisau kėselį didžiausių šitų sūrių, užunašu unt aukšto, gražiai apdžiūsta.

Nugraibau podynas, muštokėn supiliu grėtienį, kiloju mintūrį, kotėlis par dungtėlį išlenda, duodu duodu. Kad grėtienas nusistoto šiltumas, graičiau susisuka sviestas. Šindėj sviestinyčių tik prikroviau svėčiui, tai žinok, kiek pieno buvo (mažai). Tas mono draugėlis pirštu apitapa riekį, kad nenulakt sviestas. Ir smatonį, ir sviestų kėp molį storai tapoja. Soko, tokė dabar čėsai, žmonas mirksta smatonalaj, mirksta sviesti.

Nieko jom ti miesti nėr darbų, prabūva dykų dykas. Ežėlį čibulių turia pasisodinįs, tik čiūkš brūkš ir apsidirba. Prašau, galatum bant dovanalį atvėžtėn ažu sūrius. Už dyka ir šunia šunės nekoso, turi jau atmylat, kasmat su vardo dienu par Joninas pasveikinu.

Pėrniai mon buvo septyniosdėšimt matų, pamislykit, pastotomų veidrodį dovanų atvilko. Soko, rudos okys nugi gražumas tavo, Dievo dovana. Tokio omžiaus mažai sulaukusių jyra žmonių, tu jau omžium Dievo apdovanota. Aš gi baidaus ir pažiūrėtėn un tų zarkolų, sanotuvaj nebagerai rodžia.

Ir ilga diena su vokaru. Misliu, raikia vainikėlį nupintėn, do atvirutį įdėsiu vidurin. Pivonijos skaisčiai raudonos ir boltos žydžia, turiu smydro, bukėtų padirbsiu. Tiks ir čyžmo geltoni žėdėliai, tokios kropalas kėp žirniai. Maž ir atrėdas mono dabotinys?

Vilės Leščinskienės nuotrauka