VALSTYBĖS DIENĄ – KELIONĖ Į AGLUONOS ŠVENTOVĘ

Agluonos mažoji bazilika ir erdvi sakralinė aikštė. Kupiškėnų pulkas prie šventovės.

„Svetur apsilankius“

Kelionė – bene talpiausias ir tiksliausias žodis nusakyti žmogaus gyvenimui. Tikrovėje ir sapnuose keliaujame nuo pirmų savo gyvenimo dienų iki brandžių, per laiką, per vietas, pro kitus žmones, per susitikimus ir išsiskyrimus iki paskutinių akimirkų. Kelionė visada yra nerimastinga ir pilna paslapties, nes nežinai, kas laukia.

Ada DVARIONAITĖ

Šventiška kelionė

Didelis pulkas kupiškėnų liepos 6-ąją, Valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, skyrė kelionei žinodami, kur ir ko vyksta, – švęsti svarbios dienos. Tarsi nebūtų tos progos namuose? Bet ten išskirtinai prasminga vieta ir proga pabūti drauge išgyvenant šventišką nuotaiką. Keliavo Palėvenės bažnyčios choristai ir parapijiečiai, pulkelis kupiškėnų ir „Kupkėmio“ folkloro kolektyvas. Gera šalia jų būti, kur jie, ten skamba dainos, ar prie altorių, ar lauke ant kalno – visur nušvinta širdis. Ten ir lietus kitoks… Nes tikrai lijo per visą kelionę ir Agluonoje (Latvija) vis krapnojo.

Nesužvarbome, nesušlapome po skėčiais, po medžiais, po didingos bazilikos skliautais, vaikštinėdami po rekonstruoto dominikonų vienuolyno sodą, palei ežerą, link šv. Antano šaltinio. Sakralių erdvių plotas čia yra bene 20 hektarų. Kruopščiai nušienautos vejos laukia maldininkų, per Žolinę, Dievo Motinos Dangun ėmimo iškilmes, čia susirenka dešimtys tūkstančių žmonių. Sakrali aikštė, teigiama, gali sutalpinti pusę milijono maldininkų. Visa tai įrengta, restauruota ruošiantis Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimui 1993 m. rugsėjo 9 dieną.

Dabar Agluonoje tylu, ir liepos 6-ąją buvo ramu, tik vienas kitas keliautojas lietuvis ar latvis, o didžiausias atvykėlių pulkas iš Palėvenės ir Kupiškio. Dar šurmuliavo žmonių prie šv. Antano šaltinio. Visi vežini tuščiais indais, jie pylėsi vandenį, krovė į automobilius, prausė veidus. Pasakojo jį vežantys sau, savo giminėms, kaimynams. Ir mes gėrėme, pylėmės į buteliukus, kas neturėjo tuščių, galėjo nusipirkti čia pat parduotuvėlėje.

Stebuklingasis Agluonos Dievo Motinos paveikslas.

Žmonės pasakojo, kad šis šaltinio vanduo yra ypatingas, ilgai negenda, turi mineralų, gydomųjų savybių. Jį geria, iš jo ruošia maistą. Šaltinius XIX a. pradžioje aptikę vienuoliai buvo įrengę gydyklas, ligoniai čia atvažiuodavo pasimelsti bažnyčioje prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo, prašyti sveikatos, apsaugoti nuo nelaimių. Tikintieji patyrė daug išgydymų ir malonių. Tarybiniais laikais valdžia bandė šaltinį užkasti, kad atbaidytų piligrimus, atpratintų nuo tikėjimo. 1940 m. norėjo ir bažnyčią uždaryti, bet žmonės pasipriešino, neleido.

Parapijos lyg seserys

Ir Palėvenė, ir Agluona yra panašios tarsi seserys, nes turi tą patį dominikonų vienuolijos paveldą, čia prieš kelis šimtmečius kūrėsi švietimo ir kultūros centrai. XVII a. pabaigoje vietos dvarininkai pakvietė Vilniaus dominikonus įkurti Agluonoje vienuolyną ir parapinę mokyklą. Netrukus buvo pastatyta medinė bažnyčia, 1780 m. užbaigta mūrinė, išpuošta baroko ir rokoko stiliumi, taigi tikrai puošni.

Manoma, kad tuo laiku dominikonai atvežė ir Dievo Motinos paveikslą, vėliau išgarsėjusį stebuklais. Didžiausias apie toną sveriantis bažnyčios varpas yra išlietas Vilniuje. Įvairiu laiku čia veikė dvasinė seminarija, moterų ir vyrų katalikiškos gimnazijos. Agluonai pasisekė per lenkų ir lietuvių sukilimus XIX a., kai caro valdžia uždarė visas katalikiškas seminarijas ir mokyklas, o vienuolyną paliko.

Barbariškai su šiuo katalikišku centru elgėsi nacių režimas, po karo – tarybų valdžia, turtą nacionalizavusi, vienuolijas uždariusi, gyventojus ištrėmusi ar įkalinusi. Sunaikinta vertinga šimtmečius kaupta dominikonų biblioteka, didžioji dalis spaudinių sudeginta vietos geležinkelio stoties kūrykloje. Celės paverstos butais, sode pastatyti gyvenamieji namai, išnaikinti sodai ir tvenkiniai.

Šiandien bažnyčios ir vienuolyno kompleksas rekonstruotas, restauruoti bazilikos paveikslai ir vidaus interjeras, 2000 m. Agluonos bazilika oficialiai pripažinta tarptautinės reikšmės šventove.

Prieš penkerius metus lietuvių iniciatyva pastatytas paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai.

Karališkas paminklas

Palėvenei, vis tebelaukiančiai vienuolyno visapusio atnaujinimo, kad ir turinčiai įstabaus grožio bažnyčią, toli iki Agluonos šlovės, bet šios šventovės susietos istorinėmis ir vertingomis dabarties iniciatyvomis.

Agluonoje, numanomoje Mindaugo žūties ir palaidojimo, Mortos tėvonijos vietoje, stovi paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Jo pastatymą, sutelkęs latvių ir lietuvių kultūrininkų pastangas, inicijavo kunigas dr. Rimantas Gudelis, buvęs Kupiškio ir dabartinis Palėvenės parapijiečių dvasinis ganytojas. Statyba baigta prieš penkerius metus.

Per šv. Mišias buvo prisimintas šis prasmingas darbas, apie tai kalbėjo tuometis Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis, latvių profesorius Osvaldas Zveinelniekas, kunigas R. Gudelis.
„Tai vienas iš svarbiausių istorinių Latvijos paminklų, dėkoju Dievui ir likimui, kad galėjau prie to prisidėti“, – paglostė lietuvių širdis toks latvių profesoriaus prisipažinimas.

Pavaikščiojome po Kristaus Karaliaus kalvą.

Po pamaldų bažnyčioje vyko koncertas. Vilkėdami rekonstruotais senaisiais sėlių drabužiais karo ir liaudies dainas dainavo „Kupkėmio“ vyrai ir moterys, Lietuvių bendruomenės ansamblis iš Daugpilio, grojo profesionalus jaunimo ansamblis iš Rėzeknės.

Paskui visi prie karališko paminklo klausėmės Latvijos himno, patys giedojome savąjį, Lietuvos. Buvo iškilminga ir gera.

Taip pat gera buvo keliaujant namo sustoti Kupiškyje prie Baltų pasaulio medžio ir 21 valandą vėl kartoti Lietuvos himno žodžius. Visai be patetikos, be jokio dirbtinumo, susiėmus už rankų, sustojus į ratą. Paprastai, kaip laisvi žmonės gali daryti.

21 valandą dar suspėjome sugiedoti Lietuvos himną Kupiškyje prie Baltų pasaulio medžio.
Ados Dvarionaitės nuotraukos

Šioje prasmingoje kelionėje buvo dar ir gamtiškų pramogų. Nuvažiavome Latvijoje į Kristaus Karaliaus kalvą, pasižvalgėme po tvenkinius ir kalnelius, apstatytus medžio skulptūromis ir kompozicijomis, pavaikščiojome po salas, apsodintas žydinčiais krūmais ir gėlėmis, palaipiojome tilteliais. Atokvėpio minutę kupkėmiečiai užtraukė lietuvių dainų, netoliese buvę latviai padėkojo plojimais. Pasijutome išdidžiai, tokia buvo ši Valstybės diena.