Kupiškio tautodailininkų meno studijoje „Židinys“, Vytauto g., lankytojų laukia garsaus medžio drožėjo viešintiškio Prano Petronio darbų paroda.
Su šios parodos autoriumi pasikalbėjome rengiant ekspoziciją.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Mieliausi rūpintojėliai
P. Petronis vis nešė ir nešė iš automobilio savo skulptūras ir nuotraukų stendus, kur įamžinti įvairiose Lietuvos vietose jo padirbdinti kryžiai, koplytstulpiai, mitologinės temos kompozicijos. Beveik akimirksniu du „Židinio“ meno studijoje parodoms skirti kambarėliai prisipildė jaukių medinukų. Jie daugiausia religinės temos – rūpintojėliai, keli variantai šv. Jurgio skulptūrų.
P. Petronis teigė, kad jis ne kartą dalyvavo Veisiejų šv. Jurgio bažnyčios organizuojamuose drožybos konkursuose šv. Jurgio tema. Buvo laimėjęs ir pirmą, ir antrą, ir trečią vietą. Visų prizininkų darbus bažnyčia pasilikdavo.
Vis dėlto jam labiausiai patinka skobti iš ąžuolo rūpintojėlius, nes geriausiai išeina. Dažyti skulptūrų nemėgsta. Geriau natūralaus medžio. Žinoma, reikia antiseptikais apdoroti, kad būtų ilgaamžiškesnės visos medinės skulptūros. Dėl to medis irgi šiek tiek pakeičia savo atspalvį.
Kūrybos pradžią prisiminus
Potraukį dailei P. Petronis pajuto mokydamasis Viešintų vidurinėje mokykloje.
„Man sunkiau sekėsi lietuvių, rusų kalba, bet labai sekėsi dailės pamokos. Per šias pamokas pirmą kartą paėmiau peiliuką ir išdrožiau senuką su lazdele. Buvau pagirtas. Baigęs mokyklą bandžiau stoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą, bet nepavyko. Visgi ten pasisėmiau naudingos patirties. Pirmą kartą pamačiau ir išbandžiau molio lipdybą. Ten pirmą kartą pamačiau kaltus medžiui skobti.
Stendas su Prano Petronio skobtais kryžiais, koplytstulpiais.
Autorės nuotraukos
Kai nepasisekė įstoti į institutą, pasirinkau mokslus vienoje Kauno profesinėje mokykloje, kad nereikėtų eiti į privalomą karinę tarnybą. Baigęs tą mokyklą tapau kino mechaniku. Vėliau vis tiek buvau pašauktas į kariuomenę. Ten pusmetį ėjau tankisto mokslus, o po to pradėjau rodyti kino filmus. Vienas karininkas pasakė, kad tankistų turi daug, o kino mechaniko nė vieno. Taigi ne tik filmus rodžiau, bet ir visokius stendus, vaizdinę agitaciją teko apipavidalinti.
Sugrįžęs iš kariuomenės dirbau Panevėžio medžio apdirbimo kombinate staliumi. Šiek tiek mokiausi Panevėžio dailės mokykloje. Labai didelį įspūdį man padarė šios mokyklos mokinių ekskursija į Rygą, kur ėjome pasižiūrėti skulptūros ir kitų dailės parodų. Po daugelio metų Janį Aimanį, kurio parodą tuomet aplankiau, sutikau Lietuvoje viename dailės plenere. Jis buvo nustebęs, kai parodžiau išsaugotą tos parodos bukletuką.
Prano Petronio improvizacijos šv. Jurgio tema.
Gyvenau ir Ignalinoje, kur dirbau kino mechaniku, o laisvalaikiu užsiėmiau medžio drožyba. Rimčiau į šią sritį pasinėriau, kai mane pakvietė 1976 metais prisidėti kuriant M. K. Čiurlionio skulptūrų kelią. Kūrybinė stovykla vyko Merkinėje. Ten susipažinau su geriausiais Lietuvos medžio drožėjais Ipolitu Užkurniu, Stanislovu Riauba, Stasiu Karanausku ir kitais. Iš jų daug ko išmokau. Jie skatino ir mano savarankiškumą“, – apie kūrybos ištakas pasakojo medžio skulptorius.
1976–1981 m. jis neakivaizdžiai studijavo Maskvos (Rusija) liaudies meno universitete tapybą ir grafiką, įgijo dailininko išsilavinimą. 1980–1983 m. neakivaizdžiai mokėsi Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) kino technikume.
1981–2018 m. P. Petronis gyveno Vilniuje, dirbo staliumi ir kitokį su menu nesusijusį darbą.
1988–1997 m. buvo Vilniaus dailės kombinato „Dailė“ liaudies meistras namudininkas, medžio drožėjas. Jis vadovavo Vilniaus statybininkų mokyklos dailės būreliui.
Drožinių kraitė ir įvertinimas
Nuo 1997 m. P. Petronis yra laisvas menininkas, turi meno kūrėjo statusą.
Iki 2018 metų tik vasaras praleisdavo, o nuo 2018 m. nuolat gyvena šimtametėje senelių sodyboje Laičių kaime (Anykščių r.), kur įsirengė kūrybines dirbtuves.
Dalyvavo daugiau nei 80 parodų, o jo daryti kryžiai, koplytstulpiai išsibarstę po visą Lietuvą.
P. Petronis buvo vienas iš kelių medžio drožėjų, 1991 m. sausio viduryje skubiai, per vieną naktį, sukūrusių laikiną medinį paminklą ant laidojamų Sausio 13-osios aukų kapo Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jis atkūrė šventųjų skulptūrėles Viešintų kapinių vartų nišoms, jo kūrinių yra Angelų muziejuje Anykščiuose.
P. Petronis surengė autorinę parodą „Memorialiniai paminklai Anykščių rajone“ Vilniaus tautodailės salone (1990 m.). Jis taip pat dalyvavo rajoninėse, zoninėse parodose, tarptautiniuose medžio drožėjų simpoziumuose Igliaukoje (Marijampolės sav., 1999 m.), Smolanuose (Lenkija, 2000 m.), drožė Hamburge (Vokietija).
P. Petronis yra tarptautinės skulptūrų parodos „Šv. Jurgio pavasaris“ laureatas (2008 m.).
P. Petronio gyvenimas ir kūryba išsamiai pristatyta Tautvilio Užos biografiniame rinkinyje „Talentingieji viešintiškiai“ (2012 m.).
