NE IŠ KĖLMO SPIRTA

Palmira KERŠULYTĖ

Galva šindei broška, skrandys jodinėja, maisto neprijama. Vokar par daug pieno ištriaunijau, mon trilitris nei par kų pardėn, vandenio vietoj. Radau užsistūmusios pernykštas trejonkos (trejų devynerių), apsipiliu, išgeriu visokių šaknėlių, šalčiomėčių. Ažu troko yr didelis plėcius valerijono, no gumbo (skrandžio sopas) podada. Užuodžia valerijonus ir kata, kad jėma voliotis do neažgriaužus.

Mon tai ažudrauda doktaras voliotis. Išaušo, pinkta šešta valunda, nebaužmingu nors ažmušk, šonų diegia, negaliu ir lovoj pasvartyt, pyktis sujema naglai ir keliuos. Gol čia atsiliepia jaunystas grėkai? Būdavo, pamoto barnai, kad su kėlniom atainu šokios, apipuola, drosko, volioja unt žėmas. Ar pagauna prė namų, bočkon įkiša ir ridana, lapūko guzikų unt kėlnių daugyba priskabina. Ir do šaipos: pūrinam (plačiom) kėlniom apsimovus kėp baidykla, guli kėp vilkas, bezdi kėp šilkas, neskočiok, nesvoliok, žiponų sutrinsi!

Ošenai ir mat gudra, ne iš kėlmo spirta. Kė pločios kėlnios, tai vaduoja (vėdinas) gerai. Kas tė dyvini barnai su įvijom kėlniom kėp grųžtai? Iš melaso prisunkiu alaus rudo, o putala balta, gražu, pilvų šitėm mono voliotojam grait susuka. Tik žiūrėk, vėnom kitom kėlnios ir prilaistos. Unt rytojaus pelyno sutaisau, tė man puola, varsmagižin, kas čia kaltas? Ošei ramunytį nusraškau geltonų, va suku runkoj, žibiu kasciumėliu apsitimpus staipaus, išgėlbaju savo vuodagų, pasmailinus lėžuvėlį: šeredečnykas rotų pamačnykas, drūčkai sukalti, jė nieko nekalti!

Čia biškį ir zbitkai, ale kų gi darysi, jaunas groji su golvu, viso primisliji. Tai ir kinčia kaltas, kinčia nekaltas.

Daug visako pro akis pralaidžiau, va jaunos dienos grait prolakė, nepamačiau kadu. Neba pyrogai dabar, dešina koja kad užtirpsta kėp baslys. Daugybį kaštonų turiu dinatūru užpylus, galač patrint kojas, ale, sakau, pasmirs ir gryčia. Sprundų bant kiek potrinu rytais, kad nekalkėt.

Gol visa stingsta no smarkaus šokimo? Šokt kėp šokdavom, smarkiausiai vėnakojį polkų, dabar kėp žiūriu, rūrom trinas. Atomanu, ataidavo šokios ir įkaušusių barnų, atsisėdį pritaria muzikontui: Kazys Didžiulys, mūsų kaimynas, trylika matų su Zasiu trinas.

Dingt galvon dainos ailuta: kur žiba žėdėliai, ti žiūri bernėliai. Pakiloju čiotkų, katro blizginau čeverykas aidama vakaruškos, rausvų suknalį, kita pusa blizgi, pravėdinu, skaralį žolių su žibuliukais užsirišu unt koklo ir ainu žiūratų, ar tabažydžia bazdai (alyvos). Pats čėsas agurkus sėtėn. Bazdas ir no plaučių, no sunkumo gerai.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo