Fotonovelė
Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ
Kaimynas iš gretimo vienkiemio, jau visai seniokas, atlekia mūsų kieman tekinomis ir visas pridusęs.
„Ar Juza dar negrįžo?“ – klausia mamos apie tėtį. „Dar gi ne“, – atsiliepia. „O tu žinai, kad Brania, grįždama iš Rasijos, parsivežė kavalierių? Matytum, kaip anas atrodo. Burnoj nė vieno savo dančio, vien metaliniai kaip nušveisti plieskia. O rankos, kiek matyt iš atraitytų marškinių rankovių: kaip iš laikraščio – ir paskaityt yra kas, ir pažiūrėt. Tiuremščikai, kas gi daugiau šitaip savo skūrą maliavoja. Akys piktos, tik perliejo jomis bobeles ir pradėjo klausinėt, kiek našlaujančių? Ir neklausus aišku, kad jei kuri vyrą dar turi, tai tik tokio paties macnumo, kaip ašei.“
„Gal gali pasiųst savąją, – vėl sako mamai, – kad tėvo paieškotų, kad anas greičiau pareitų. Suaugėlį gali perprast, kad paspirties ieškot eina, o vaikas įtarimo nesukels. Visas kaimas strioku pažabotas. Gi taviškis Juza ir jaunas, ir stiprus, ir pakalbėt moka, gal perkalbės Branių ir tų… Valdžios atimtoj jos gryčioj – kolchozo kontora, tai kur ana su šita atsivežtine korone dėsis. Kiba ant mūsų visų galvų?“
Mama pritariamai linkteli galvą atėjusiajam, o ties manimi pasilenkusi sako: „Žinai gi šitą keliuką, kuriuo eidavom uogauti? Vos tik prieisi miškelį, suk pagal šitą rankytę jos pusėn ir eik, kol tėtį sutiksi.“
Niekada nesu ėjusi tuo keliuku viena. Ir dabar jis atrodo toks ilgas, o manosios kojelės tokios nespėrios. O ir mišką priėjus – ne ką ramiau. Kiekvienas šakos krepštelėjimas baugina, lyg baimė iš ja apsiausto kaimo būtų persidavusi ir man, septintuosius pradėjusiai.
Kuo tolyn, tuo labyn tas miško keliukas panašėja į nepabaigiamą tunelį. O pro šakas įspindinti saulė vis žemiau ir žemiau. „Tėtukai, kur tu? Na, pasirodyk…“ – iš baimės trūkinėjančiu balsu šnabždu pati save drąsindama. Saulė jau raudonuoja įspindusi iš šakų susipynusio bromo vidury, ir to gaiso nutviekstoje proskynoje pamatau tėtį. Neaukšto ūgio, greitažingsnį, besišypsantį ir bėgantį į mane.
„Kaip tu čia dabar, dukryt, viena miške, jau temsta?“ „Mane pasiuntė tavęs pasitikti, kaime kažkas baisaus atsitiko…“ – išlemenu.
Tėtis pasileidžia tekinomis mane nešdamas. Iki dabar jaučiu jo dygų skruostą, vis susiliečiantį su manuoju, uodžiu pigaus tabako kvapą, sumišusį su prakaitu, juntu jo krūtinės šilumą ir nevaikiškai suvokiu šios akimirkos svarbą – man dabar niekas ne – be – bai – su!
Autorės nuotrauka
