JEI NORI KAŽKĄ PAKEISTI – INICIATYVOS IMKIS PIRMAS

Vilma Ribakovienė – Palėvenėlės kaimo bendruomenės pirmininkė nuo 2019 metų. Moteris nestokoja entuziazmo ir svajoja išgarsinti gimtąją Palėvenėlę nacionaliniu mastu.

Palėvenėlietė Vilma Ribakovienė dažnam kupiškėnui pažįstama ne tik kaip teisininkė, bet ir kaip kaimo, kuriame gyvena, bendruomenės pirmininkė. Šiandien didžiausias jos noras, kad bendruomenės sunkiai iškovotas katilinės pastatas būtų sutvarkytas. Kai gyventojai turės susirinkimų vietą, bus galima pamąstyti ir apie kaimo ant marių kranto garsinimą nacionaliniu mastu.

Akivaizdu, kad V. Ribakovienė puikiai spėja suderinti darbą, šeimą ir bendruomenės pirmininkės pareigas. Laiko lieka ir pomėgiams – moteris jau keletą metų augina žieminius česnakus ir nori pasisemti patirties iš kaimyninės Latvijos bendraminčių.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Beldėsi su prašymu

V. Ribakovienė į Palėvenėlę grįžo gyventi maždaug prieš penkerius metus – šis kaimas jai labai brangus. Čia prabėgo visa vaikystė ir paauglystė. Vėliau gyvenamąją vietą pakoregavo studijos. Nuo septyniolikos išvažiavo į Vilnių, kurį laiką gyveno ten, sukūrė šeimą, grįžo į Kupiškį. Gyvenimas bute neviliojo, nors ir nieko netrūko, giliai širdyje vis tiek tikėjosi kada nors turėti nuosavus namus ir privatų kiemą, kuriame dukros – Rusnė ir Luknė – galėtų laisvai žaisti.

„Iki tol tėvų namuose gyveno sesuo Karolina su šeima. Jie išvyko į užsienį, persikėlėme mes, nesinorėjo apleisti tėvų namų. Į kaimą grįžo ir mano mama. Ji labai norėjo turėti savo gėlių darželį“, – pasakojo V. Ribakovienė.

Vilma Ribakovienė su šeima – vyru Andrejumi ir dukromis Rusne (kairėje) ir jaunėle Lukne.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Ji teigė, kad įsitraukti į kaimo bendruomenės veiklą ketino nuo pat pirmos grįžimo į Palėvenėlę dienos, tačiau nedrįso, dar norėjo visiškai įsikurti. Tik neseniai, prieš metus, ją prisijungti pakvietė bendruomenės senbuvė, Alizavos seniūnijos seniūnė Raminta Ribokaitė. Ji tąsyk sakė, kad kaime apsigyveno nemažai jaunų šeimų ir būtų smagu, jei kuo daugiau jų prisijungtų prie bendruomenės, būtų galima nuveikti daugiau įdomių darbų.

Vilma nusprendė imtis geranoriškos iniciatyvos ir į bendruomenę pakviesti kuo daugiau narių. Po darbo ėjo pas kiekvieną šeimą į namus ir kvietė kartu su ja tapti bendruomenės nariais. Belstis į svetimus namus ir prašyti nebuvo lengva, tačiau pastangos buvo vaisingos – praeitų metų vasarį per ataskaitinį Palėvenėlės kaimo bendruomenės susirinkimą įstojo net dvidešimt naujų narių. O tą pačią dieną bendruomenės naujokė V. Ribakovienė išrinkta bendruomenės valdybos pirmininke. 2003 m. įkurtai bendruomenei šiuo metu priklauso 83 nariai.

Garsins kaimą

Atsakingas pareigas einanti V. Ribakovienė pasidžiaugė, kad bendruomenės nariai aktyvūs. Daugelis jų dalyvauja renginiuose, talkose, siūlo idėjas ir prisideda prie jų įgyvendinimo. Per metus spėta daug nuveikti. V. Ribakovienė išvardijo svarbiausius praeitų metų darbus – bendruomenė, laimėjusi projektą, įsigijo porą valčių, surengė sporto šventę, be to, bendruomenės nariai išsikovojo katilinės patalpas, kurias Savivaldybė planavo parduoti viešajame aukcione kartu su buvusia Palėvenėlės mokykla. Dabar Palėvenėlės kaimo bendruomenė gali naudotis katilinės patalpomis, su Savivaldybe yra pasirašiusi panaudos sutartį, tačiau pastatui būtinas remontas.

„Šiuo metu katilinės pastatas yra baisokas. Būtina keisti stogą, reikia elementarios šildymo sistemos, vandentiekio, langų. Tame pačiame pastate būtų galima įrengti ir biblioteką. Lėšų katilinės pastatui atnaujinti tikimės gauti iš projekto. Esame sudarę ir techninį projektą, ir sąmatą, jau paskelbtas kvietimas teikti paraiškas. Jei projektą laimėsime, bendruomenė turės suremontuotas patalpas ir išsaugosime kaimo biblioteką. Reikės įdėti daug darbo ir galbūt netgi asmeninių lėšų“, – planus dėstė V. Ribakovienė.

Palėvenėlės kaimas, anot bendruomenės pirmininkės, įsikūręs labai geroje vietoje. Kaimą prie Lėvens tvenkinio pamėgę žvejai, o vasarą prie marių poilsiauti atvyksta ne tik sodybas čia turintys žmonės, bet ir vasarotojai iš kitų rajonų. Palėvenėlei dar trūksta akcento, kuris reprezentuotų kaimą.

V. Ribakovienė teigė, kad Palėvenėlę tikrai galima išgarsinti, kad apie ją žinotų visa Lietuva, tik reikia galvą gerai pasukti. Tai galėtų būti koks nors išskirtinis patiekalas ar renginys, kaip pavyzdžiui, visi žino Adomynę dėl vadinamųjų pagrabinių bandelių, o Burbiškes – dėl tulpių šventės.

„Labai gaila, kad dėl karantino visi negalime susirinkti. Gal nariai būtų pateikę daugiau idėjų. Tikimės, kad birželį draudimai baigsis ir visi galėsime susirinkti prie marių, bendruomenės pavėsinėje“, – vylėsi pašnekovė.

Šiemet Palėvenėlės kaimo bendruomenė akciją „Darom“ vykdė kiek kitaip. Visi tvarkėsi ne kartu, bet atskirai ir skirtingu laiku. Nuotraukoje – V. Ribakovienė su dukromis tvarkosi šalia buvusios Palėvenėlės mokyklos.

Bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad karantino laikotarpiu bendruomenė kiek kitaip, bet įvykdė akciją „Darom“. Nors dėl karantino apribojimų visi kartu kolektyviškai negalėjo tvarkyti pamario, palėvenėliečiai tvarkėsi po vieną kelias dienas skirtingu laiku. Nors švaros akcija baigėsi, V. Ribakovienė sakė, kad dar eis vieną kitą lopinėlį pagrėbstyti. Laiko ir įdirbio nereikia skaičiuoti. Atvirkščiai – susitvarkius aplinką nuotaika geresnė.

V. Ribakovienė nestokoja entuziazmo. Prisipažino, kad iniciatyvumą tikriausiai paveldėjo iš mamos, etnografės Almos Pustovaitienės.

Anksčiau mama yra dirbusi Palėvenėlės kultūros namų direktore, kaimo mokykloje dirbo muzikos mokytoja, mokė vaikus tautinių šokių. Mamos taip įdiegta, kad jei nori kažką pakeisti, turi pirmas imtis iniciatyvos. O kai visos kaimo vietos brangios, savaime norisi stengtis.

Po darbo – prie česnakų

Pagal profesiją V. Ribakovienė yra teisininkė. Šiuo metu ji atstovauja Valstybinei vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybai teismų bylose. Tenka bendrauti su tėvais ir jų atžalomis nelabai maloniomis aplinkybėmis – mat bylose dažniausiai nagrinėjamas tėvų valdžios apribojimo klausimas.

Po darbų geriausia atsipūsti rausiantis darže. Vilma Ribakovienė česnakų ūkio idėja pasidalijo su drauge Ingrida Kuzmickiene. Draugės augina keliasdešimt arų žieminių česnakų.

V. Ribakovienės teigimu, darbas psichologiškai nelengvas, gaila vaikų. Vaikams sunku suprasti, kodėl jiems nebegalima būti su tėvais. Tokie momentai jautrūs, bet reikia emocijas valdyti ir paisyti įstatymų, kurie pastaruoju metu tėvams gana sugriežtėję.

Antra vertus, tėvams, kokie jie būtų, visada suteikiama galimybė keistis, jiems padeda specialistai. Tik ne visi tą pagalbą priima, o kitąsyk ir priklausomybės būna stipresnės. Yra ir gerų pavyzdžių, kai tėvai stengiasi, nebevartoja alkoholio ir vaikus susigrąžina.

Po įtemptos darbo dienos V. Ribakovienė teigė labiausiai pailsinti kapstydamasi darže. Prieš keletą metų moteris nusprendė daržininkystės pomėgį paversti papildomu uždarbiu – užsiaugino žieminių česnakų. Triūsas kaipmat atsipirko, užaugintus česnakus žmonės išgraibstė per vieną dieną. Taip kasmet česnakų ūkį plėtusi V. Ribakovienė pajuto, kad viena nebespėja ir pasidalijo ūkio idėja su gera drauge. Šiuo metu abi draugės augina 40 arų žieminių česnakų.

Piniginės investicijos ir rankų darbo, anot česnakų augintojos, reikia nemažai. Rudenį turi samdyti artoją, kad žemę paruoštų, tada česnakus po skiltelę pasodinti. Pavasarį ir vasarą reikia česnakus ravėti, jie mėgsta būti laistomi. Didžiausias darbas beveik po metų nuo pasodinimo – derlių nuimti ir nudoroti. Be to, česnakus, prieš parduodant, labai svarbu gerai išdžiovinti, kad juos nusipirkęs žmogus galėtų namų sąlygomis išlaikyti kuo ilgiau.

„Česnakai – ir maistas, ir vaistas. Jis tinka ne tik mėsos patiekalams. Aš, pavyzdžiui, darau česnakinį sviestą. Su drauge svajojame nuvykti į Latviją česnakų ūkio pasižiūrėti. Ten viena moteris augina pusę hektaro česnakų ir pasigamina pačių įvairiausių patiekalų, svečiams rengia degustacijas. Būtų įdomu patirties pasisemti“, – mąstė V. Ribakovienė.