VEIDRODĖLI, PASAKYK, KUR TIESA

Ada DVARIONAITĖ

Daugelis dalykų, atrodo, tebėra savo vietose: pateka saulė, išaušta rytas, praeina diena ir vėl atslenka vakaras, jis vis lėtesnis, ilgėliau užtrunka. Vis daugiau šviesos ir žalumos, ypač po lietaus. Pavasaris atėjo ir veržiasi jis, nepaisydamas karantino apribojimų, leidimų, rekomendacijų. Nes jis viską žino pats.
O žmonės nežino, ir jeigu ne valdžios rūpinimasis, būtų suvis prastai. Dėkoti Dievui reikia, kad Lietuvos valdžia yra gana nuovoki, ne taip kaip ten toli, Amerikoje, kur jų Prezidentas rekomendavo koronavirusą iš žmogaus išvalyti su dezinfekciniu skysčiu.

Galima neabejoti, nuovokūs lietuviai kaipmat būtų ėmęsi to skysčio prekybos, tapę telefoniniais sukčiais, prisimeilinę senukams ir sumažinę 200 eurų gavėjų skaičių rudeniop. „Sodrai“ gerai, sutaupytų per krizę sulysusį savo biudžetą, bet Seimo rinkimus organizuojančiai Vyriausiajai rinkimų komisijai kažin: turėtų perskaičiuoti rinkėjus, kam toks vargas, o kai kurios partijos netektų nuoširdžių dėkingų rėmėjų.

Kaip gali nemylėti valdžios, kuri pažada skirti tiek daug milijonų, ir visiems be išimties, ne tik vargetoms, bet ir visiems asmenims, kurie kur nors valdžios statistikoje yra suskaičiuoti. Malonus pažadas apdovanoti jau yra pati dovana, manyk, beveik gavai. Bet tai bus rugpjūtį, gal, kad tik virusas neįgytų naujų mutacijų, neįsisuktų į valdiškų institucijų kompiuterines sistemas, o tada jau galas gražiems pažadams. Ir nebus kaip pykti, kuo kaltas neprotingas padaras?

Kad ir kaip būtų, valdžios rūpestingumas džiugina. Ji dabar atrodo labai priartėjusi prie žmonių, tėviškai miela. Bent triskart per dieną pasirodo ir prabyla per įvairias medijas sveikatos apsaugos ministras ar dar kas nors, vyksta spaudos konferencijos, pilna patarimų, rekomendacijų, paguodos ir pažadų. Niekas neužmirštas, apie viską pagalvota, beveik kaip „Maximoje“. Tikra likimo dovana rinkimų metais – tokia mintis pasalūniškai braunasi nors tu ką.

Šalies mastu gražiai suvaldytą situaciją šiomis dienomis kiek pagadino Kupiškis. Susprogti dujoms Krantinės gatvės daugiabučiame name tikrai nebuvo numatyta, nelemtas tragiškas atsitiktinumas. Arba dėsningumas, kaip pasakytų patyrę dujininkai. Jeigu vamzdynų sklendžių varžtai atsileidę, nėra kam jų priveržti, joks pažadas, atsikalbinėjimas ar pasiteisinimas nebeišgelbės, kas ištekėjo, skylutę kur nors suradęs, atgal nesukrapštysi, kada nors driokstels ir tiek. Negalima sakyti, kad savivalda, sugrįžęs meras nieko nedaro. Daro, praneša Savivaldybės svetainėje, kada dujos sprogo, iš vakaro žmones evakuoja, ryte vėl leidžia sugrįžti, liepia aptverti ir nuimti „stop“ juostas. Kaip darbotvarkė skelbia, meras dirba su dokumentais, jiems pasisekė, nuolat jaučia artimą rūpestį. Dirba ir nuotoliniu būdu, rūpinasi.

Kad apie visus šiuos reikalus sužinotų visuomenė, reikia pasakotojų. Pasakoja medijos – kalbančios, rodančios ir rašančios. Vis dar gyva popierinė spauda, nors jau senokai kalbama apie jos sunykimą. Piliečiai ir valdžia neatrodo mėgstantys pasakotojų. Vieniems jie paviršutiniški, neišmanantys, antriems – nupirkti, pataikaujantys, tretiems – kenkėjai. Vienu žodžiu, nemalonūs tipai. Lyg musės, kurios pakenčiamos, kai zyzia kur nors toliau ar pristoja prie oponentų. Kai prie paties priartėja, nemalonu, paskubama nuvyti. Tada zyzlės nutyla.

Verta prisiminti seną palyginimą – spauda yra veidrodis, kuris parodo į jį žiūrintį. Nesimpatiškas? Kvailai atrodantis, kerštingas, savimyla, lengvabūdis, nemąstantis? Taigi, atspindys yra atspindys. Reikia keistis žiūrinčiajam, tada pasikeis ir atvaizdas. O gal viskas gerai, mes gyvename ir mokomės? Pasisveikinkime su gegužės 7-ąja, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ne visi rašome, bet visi kalbame ir skaitome.

Rasos Čepaitės nuotrauka