ŠIMONIŲ GIRIOS INKLIUZAI

Inkliuzai – Šimonių seniūnijos ir parapijos kaimas. Nuo čia iki Šimonių – 3 kilometrai, o iki Kupiškio – 18 kilometrų. Netoli yra Lipkiškių, Gegužinių ir Raukštonių kaimai. Pro kaimą teka Valakupis. 2003 metais buvo 6 sodybos ir 9 gyventojai. Šiuo metu Inkliuzuose belikę 6 nuolatiniai gyventojai. Čia įsikūrusi Šimonių girininkijos kontora.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur buvo betoninis seifas ir aižykla

Į Inkliuzų kaimą tiesiausias kelias suka pro Šimonių kaimo kapines, Šimonių girios link. Rodyklių jokių nėra. Reikia važiuoti visą laiką tiesiai apie 3 kilometrus mišku. Maždaug tiek nukeliavus pats metas pradėti kairėje kelio pusėje dairytis žmonių gyvenimo pėdsakų. Pirma pamatyta sodybėlė šiek tiek toliau nuo kelio ir bus girininkija. Apie tai byloja ir užrašas virš namo durų. Pavažiavus keliasdešimt metrų yra dar keli trobesiai. Čia pirmiausia ir stabtelėjome.

Prieš kelionę į Inkliuzus telefonu kalbėjomės su čia gyvenančiu Kęstučiu Kvikliu. Vyras papasakojo, kad šiame krašte apsistojo prieš trisdešimt metų. Kilęs iš Molėtų rajono. Jo gimtasis Debeikių kaimas yra netoli Alantos.

Jaunystėje buvo nuklydęs į Rusiją. Gyveno Tolimuosiuose Rytuose. Tame krašte dirbo miške, medžiojo. Turėjo šeimą. Išsiskyrė. Griuvus Sovietų Sąjungai, grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Kupiškio miškų urėdijoje. Beveik visą laiką iki pensijos dirbo eiguliu.

Kai urėdija išpardavinėjo jai nebereikalingą nekilnojamąjį turtą, nusipirko sodybą Inkliuzų kaime. Ji statyta 1911 metais.

Caro laikais čia buvo urėdija, vėliau girininkija. Išlikusi daržinė, arklidžių pastatas, senus laikus menanti klėtelė, po kuria buvo įrengtas betoninis seifas. Jį vokiečiai išsprogdino. Likęs iš to seifo dabar tik betono luitas po pamatais.

„Gera miške gyventi. Gal tik reikia turėti romantišką sielą. Mėgstu po mišką paslankioti. Šiek tiek medžioju, pagrybauju. Sodyboje nelaikau nei katino, nei šuns. Nenoriu, kad baidytų į kiemą užsukančius žvėris. Žvėrių nebijau. Šiais laikais labiau gal žmonių reikėtų bijoti. Galima sakyti esu grynas proletaras. Turiu tik keletą avilių bičių“, – pasakojo apie save pašnekovas.

Vyras sakė palaikąs ryšius su kaimynais, gyvenančiais girininkijoje. Prireikus į parduotuvę ar kitais reikalais į Šimonis numina dviračiu arba keliauja pėsčiomis. Turi ir šiokį tokį keturratį. Taigi gyvenimu nesiskundžia. Svarbu, kad sveikatos būtų.

Su K. Kvikliu telefonu buvome susitarę, kad atvažiuosime į Inkliuzus pasidairyti, užsuksime ir pas jį pafotografuoti. Taip ir padarėme. Saugiu atstumu, kaip dera per karantiną, persimetėme keliais žodeliais. Pašnekovas sutiko nusifotografuoti prie savo sodybos.

K. Kviklio sodybos kaimynystėje tebėra buvusios kankorėžių aižyklos baltas namukas. Ten kankorėžiai būdavo specialiu prietaisu sukami, džiovinami ir aižomos jų sėklos. Dabar ten niekas negyvena.
Jį yra įsigijęs kupiškėnas Irmantas Gudas. Telefonu jis sakė, kad tą pastatą nusipirko po jo šeimininkų mirties.

Toje sodyboje paskutiniai gyventojai buvo Vincas Urbonavičius su Vanda Skaudyte. Jie laikydavo nemažai ožkų. Netoli to namuko yra didelis klojimas. Jis buvo pastatytas apie 1967 metus miškų ūkio darbuotojų suvažiavimui.

Darniai su miško žvėrimis

Šimonių girininkijoje iš toli pasilabinome tik su girininke Kristina Baseckiene. Jos pavaduotojo Dainoro Žalkausko, kuris su šeima gyvena tame pačiame pastate, nesusitikome. Vyras buvo išvykęs darbo reikalais į kitą girios pakraštį. Neužsukome pašnekinti jo namiškių, nes karantinas dėl koronaviruso plitimo dar diktuoja bendravimo sąlygas.

Su D. Žalkausku kalbėjomės telefonu sėdėdami automobilyje viduryje Inkliuzų kaimo, miško proskynoje. Iš vienos pusės buvo matyti krūmais apaugęs baltų plytų daugiabutis namas, statytas kolūkio laikais miško darbininkams, iš kitos juodavo seniai nebegyvenamas Sakalų vienkiemis, o tiesiai tolumoje geltonavo buvusi Katinų sodyba, tebetvarkoma ir atgyjanti vasaromis, savaitgaliais.

„Mano tėviškė Pelyšių kaimas. Į Inkliuzus su tėvais persikėliau, kai buvau gal trečioje klasėje, prieš trisdešimt su viršum metų. Tėvas Edmundas dvidešimt metų dirbo girininku. Miręs. Mama Alė gyvena Šimonyse. Baigęs Šimonių vidurinę mokyklą mokiausi tuometinėje Kauno aukštesniojoje miškų mokykloje. Profesijos pasirinkimui, matyt, didelę įtaką turėjo tėvo pavyzdys. Tiesa, paskutinėse mokyklos klasėse labai norėjau būti ir fizinio lavinimo mokytojas, nes aktyviai sportavau. Žaidžiau krepšinį, stalo tenisą. Visgi miškininko profesija nenusivyliau. Miške man patinka“, – kalbėjo Dainoras.
Jis papasakojo, kad jo žmona Jūratė kilusi iš Rokiškio rajono. (Iš šio krašto ir jo tėvai čia atsikėlė.) Šiuo metu ji šeimininkauja namuose, slaugo kartu su jais gyvenančią savo mamą. Turi įgijusi siuvėjos specialybę, bet pagal ją nedirba. Vasarą žmona superka uogas ir grybus.

Jų sūnus Deividas studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vyresnioji dukra Augustė gimnazistė, mokosi Kupiškyje, o jaunylė Justina Šimonių pagrindinės mokyklos mokinė. Augustė į mokyklą važinėja maršrutiniu autobusu. Iki stotelės Šimonyse ją patys nuveža, o Justinos atvažiuoja pasiimti mokyklinis autobusiukas. Nuo civilizacijos gyvendami miške atskirti nesijaučia. Keliai visada išvažiuojami. Didesnė bėda būna, kai vėtra nutraukia elektros linijos laidus. Antai neseniai po audros net tris paras buvo be elektros.

Pasak Dainoro, žvėrių kaimynystė netrukdo jų šeimai užsiimti daržininkyste. Pasisodina bulvių, turi šiltnamį. Afrikinis kiaulių maras labai išretino šernų populiaciją. Prie to prisidėjo ir medžiotojai. Jų būriui nepriklausąs. Anksčiau šernai per naktį galėdavo išarti daugiau nei pusę bulvių lauko. Dabar net nebereikia nuo jų daržo aptverti. Retai kada gali šerną pamatyti. Į kiemą dažniausiai užsuka stirnos, kartais elniai. Vilkai nė karto nėra užsukę. Kai laikė gyvulių, niekada nuo šių plėšrūnų nenukentėjo. Matyt, saviškiais čia gyvenančius žvėrys laiko ir neliečia.

Pokalbio pabaigoje Dainoras pasakė, kad už Katino sodybos, buvusioje Burokų žemėje, yra partizanų brolių Juozo ir Rapolo Sakalų kapas. Taigi toliau leidomės į pamiškę ieškoti tos vietos, kur auga aukšta stora pušis. Deja, surasti nepasisekė. Ilgai klaidžioti pamiškėje neleido ir tą dieną įsismarkavęs vėjas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad Inkliuzų kaimas greičiausiai susiformavo XVIII a. pab. kertant girią ir apgyvendinus iškirstus plotus. Manyta, kad 1814–1816 metais čia gyvenęs kunigas ir poetas Antanas Strazdas. Kaimas priklausė Pienionių seniūnijai, vėliau Puponių (Šimonių) valstybiniam dvarui. 1820 metais Inkliuzuose buvo 2 dūmai (ūkiai) ir 22 gyventojai.

1844 metais Šimonių valstybinio dvaro liustracijos metu paminėti 2 Inkliuzų užusieniai, buvę Šimonių girioje. I Inkliuzuose buvo Augustino Sakalo ir Silvestro Jurėno ūkiai, o II Inkliuzuose (vėliau pramintuose Inkliuzėliais) – Giliaro Vizbaro ūkis. 1854 metais čia gyveno G. Vizbaras, A. Sakalas, Justinas Vilėniškis, Stanislovas Makauskas, Stanislovas Valela, Ieva Traškevičienė. Iš viso – 33 gyventojai. 1903 metais – 27 gyventojai.

1919–1946 metais Inkliuzai priklausė Panevėžio apskrities Šimonių valsčiaus Gegužinių seniūnijai. 1923 metais Inkliuzuose buvo 3 sodybos ir 17 gyventojų, o Inkliuzėliuose – 3 sodybos ir 13 gyventojų. 1927 metais Inkliuzuose buvo Juozo Sakalo ir Kazio Sakalo ūkiai (po 16,25 ha), Inkliuzėliuose – Miškų departamentui priklausęs vienkiemis. Čia taip pat buvo ir eigulių pievos.

1942 metais kaime buvo 8 namų ūkiai: Juozo Sakalo, Rapolo Sakalo, Pranės Burokienės, Leonoros Burokienės, Viktoro Sankausko, Vlado Jazevičiaus, Jono Sakalo, Jono Sušinsko. Iš viso 28 gyventojai.
Pokario rezistencinėje kovoje 1945 metais žuvo broliai Juozas ir Rapolas Sakalai. Jonas Sakalas kalėjo Magadano lageriuose.

1959 metais kaime buvo 9 šeimos: Alfonso Dilio, Viktoro Gudo, Vaidučio Vanago, Antano Kniuro, Petronėlės Kulpavičiūtės, Antano Kavaliūno, Povilo Tvaskaus, Leonoros Burokaitės, Petro Katino. Iš viso 31 gyventojas.

Iš Inkliuzų kilęs kunigas Juozapas Vilėniškis, miškininkas Algimantas Gradeckas.

Anot legendos, čia seniau buvusi siaura gatvė-ūlyčia. Važiavęs per ją kunigas Strazdelis, įkliuvęs ir dėl to pavadinęs kaimą Inkliuzais. Kiti vietovardžiai: Inkliuzėliai (2 vienkiemiai), Ilgoji pieva, Skynimėlis (pievos), Šventas Jonas (upelis).