KOŽNOM SAVO BADOS

„Paskalbosykim kupiškenckai“

Palmira KERŠULYTĖ

Misliu, šindėj možna pratraukt, rytoj padirbsiu. Pažiūrėjau, žėma džiūstunčia, pradėsiu sėt po Velykų. Jau didžioja švinta, visa iššuravot, nušveist raikia.

Nusvariau no kojų, laidžios mėgan, čirrr tiliponas.

Toks našlalis, iš jaunystas dėnų pažįstami, kad priskrato. Kėp prakieras skumbina kasdėn. Nesanai atvažiovo iš Amėrkos, džiaugias, alaus pabriki dirbo, butelys aina stočias, švikš pavėiksliukas (etiketė) usiklijuoja, tūks postumia.

Do seniau ir Lėtuvoj biznį vora, alia dabar nebar sveikotos. Tokį dirbdavo olų, o rūgštus, ašarodamas geri, nėt čypia žundai.

Anųdėn ir par peisbukų paskalbajom, skrybelys unt pakaušio, lazdala runkoj, stypčioja kėp skripka tiesus, klausia, ko ne amerikonas?

Atbaga ponoitis raudonom kelnalam, nuvykit vištas, šunų nebijau! Atspėk kas, paklausįs, pasoko, kad sliekas, mokina, ar žiūrėjai, gol jau žėma suskilus, slėkų išurvuota, lak satų žirnių.

Žirnis, soko, tai Jėzuliuko ašarytas, po plotkos toj žirniais visi apsidolo par Kūčias. Šitų nedėl dairykis unt šilalį, raudonu sijonu Velykė kiaušinius dožo, padas tau du kiaušiniokus unt lungėlio. Tadu, soko, klausyk, Velykų noktį aisiu apė tavo gryčių, kad duosiu bubinu.

Kad pasakis, nemožna juoku išsilaikyt, nebažinai, ar čia vieryt. Tunkiai vis girias, kiek čimodanų dropanų, dolerių atsivežė.

Kėp ir kačėrga apė namus, soko, daga, kad aina viršum mėdžių ir tiesiai klatin oitvaras. Ir ugnis iš žėmjų, kur auksas pakavotas, aina. Tai va, mėloja, dirbk, procavok, biškį privok, ir būsi bagotas.

Susjėmįs šindėj ažu galvos, kad tik neprapult tė jo turtai. Nurimk, sakau, neėsk mon galvos.

Radija tarškotas diena dėnon rėkia išvėn blogas navydnas, viškum narvos mon sugėdo, numečiau tiliponų. Kitų ažjausdamas pats neloiman invirsi. Argi jį vienų Dievas koroja? Koks kryžėlis uždatas, misliu, tokį ir nėšk.

Jėgu ko išsigųstu, tai kėp basliu galvon įmuša, nebagaliu ir mėgot. Tėp bijau baisios ligos, gol ir man prigrėbs? Mat neloima žmogui visur ataina. Par bodmetį, par karus ligos limpamos ajo. Iš kur vėl pritvinko tų ligų, no tručiznų gol visokių, nieko daugiau?

Kų čia apė ligas, nebakalbakium, apė jas ailių ailiom (daug kartų) soko, vely apė kai kų kita. Dievo čia aplaidžia, raikia pėrprašyt Dievo, melstis kožna nedėlia.

Klauptis prėš švintų pavėikslų, tėp melstis melstis, kad prokaitas bagtų neba lašėt iš veido, vando kad atlikt saldus, kad Lietuvų atgaivint visų. Misliu, jėgu Dievas neaplais, kiaula nesuvas. Prodadu savo litonijų: bagaslovyk, Dieve, kupiškėnų laukus…

Vilės Leščinskienės nuotrauka