PRISIMINIMUS PALYDINT

Justas JASĖNAS

Šis Laukminiškiuose gimusios kraštietės, poetės, pedagogės, bibliotekininkės Jadvygos Gabriūnaitės autobiografinis dienoraštis „Prisilietus prie praeities“, kurį pateikiame „Kupiškėnų minčių“ skaitytojams, yra saugomas Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriuje, rašytas veikiausiai Šiauliuose, pažymėtas 1981 m. gruodžio 18 dienos data.

1978 m. J. Gabriūnaitė išleido pirmą eilėraščių knygą „Vardynos“. Buvo sumaniusi, paruošusi ir antrą – „Rasoti rytmečiai“, deja, ji ir liko rankraščiuose.

2017 m. kilo mintis surinkti, „sulesioti“, sutelkti laikraščių puslapiuose pasklidusius jos poetinius bylojimus, poetę ir jos žodžius susigrąžinti. Taip pasirodė knyga „Prisilietimas prie dilgėlės“. Jaučiu, kad dar rasis eilėraščių – nežinomų, nematytų, tarsi nebuvusių, o vis dėlto esančių, kad dar pavyks „sužvejoti“, kad dar gali rastis nauja knyga.

Apie autobiografinį rankraštį. Daug jame dėmesio vaikystei, mokslo dienoms ir metams, pirmiesiems mokytojams, bet skaityti pravartu kaip vieną iš paliudijimų ne vien Mokytojų dienos proga. Prisiminimai iš Kupiškio krašto, laukų, patirties (tai bendra, vienija), o jau ir iš praeities, kuri gali būti priartinama, kad ryškiau pamatytume, atpažintume, įsidėmėtume. Didžiulis autorės jautrumas aplinkai, namams, namiškiams, jų ilgesys. Pastabumas detalėms, fragmentams, tarpusavio santykiams, aprangai, prigimtinis darnos ir harmonijos troškulys, buvimas savose, taigi, artimose ir pažįstamose, erdvėse su visu kraštovaizdžiu, su žolėmis.

Karštligiškas užsispyrimas, jutimas, kad reikia siekti savo Savimi, mokytis, artėti, visomis išgalėmis artintis prie to, kas kilniau ir šviesiau, kas padeda gyventi ir išgyventi. Bendrystė su buvusiais mokytojais (telefonu, bet pirmiausia laiškais, susirašinėjant), likę autorės laiškų jiems, mokyklinių sąsiuvinių, piešinių, kūrybinės ir pedagoginės veiklos dokumentų. Jų fragmentai – savaip sutelkti, surinkti, pateikti, gali gyventi toliau, liudyti ir būti įdomūs.

Pastangos būti savimi, stengtis, kibtis, laikytis, kartais iš paskutiniųjų. Jau ne vien vaikystėje tai ypač ryšku ir atpažįstama, bet ir vėlesniais – studijų, pedagoginio darbo metais. Šiaulių laikotarpis aprašytas skalsiau, lyg nebūtų įvykių ir įspūdžių, trumpai užsimenama, pažymėta, kas svarbu, bet neišsiplečiama, neplėtojama, lakoniška, nelieka vertinimo, lyg ir dingsta jausmai. Kad ir kas autorės viduje tuomet dėjosi, ką ji išgyveno, kaip jautėsi? Bet vis… Būti kartu, bičiuliautis, būti su kitais, glaustis – prie mokinių, studentų, kolegų, būtinai – prie knygų. Kvepia gaivumu, pavasariu, kuriančios, jautrios, pastabios, mylinčios, dūžlios sielos tikru, unikaliu, virpančiu kalbėjimu, juo verta pasitikėti.

Prisilietus prie praeities

Jadvyga Gabriūnaitė

Laukai Laukminiškių lygieji, jūs iškeliate iš žemės rugio želmenį taip tyliai, kad net negirdėti… Atsikeli ir žalia žalia… Jūs paverčiate dobilų lauką raudono grožio simfonija taip tyliai, kad net negirdėti… Atsikeli ir bitės dūzgia dūzgia… Laukai Laukminiškių lygieji, kada jūs su rugio želmeniu iškėlėte mane taip tyliai, kad net negirdėjau? 1936 metai. Sako, užderėjo geras bulvių derlius, o jas nukasti nelabai bebuvo kam… Per patį bulviakasį… Ir reikėjo gi šitaip atsitikti… Bobutė, mūsų pačių bobutė, ir mūsų pačių Narštupėlyje sugavo mane ir parnešė į namus. Per patį bulviakasį, rugsėjo 10 d. Ir reikėjo gi šitaip atsitikti?!

1939 metai. Pirmoji pažintis su Saule ir Žole. 1940 metai. Pirmoji pažintis su Pieštuku ir Sąsiuviniu. Pirmoji pažintis su Žemės „trauka“ – kritau iš 2,5 m aukščio ir visą parą buvau be sąmonės. Vėliau šis „laimingas“ kritimas turėjo ir nemalonių pasekmių – atsiliepė sveikatai, ypač vaikystėje. 1941 metai. Sužinau savo pavardę. Išmokstu mintinai „skaityti“ kažkokią „Aušrelę“. 1942 metai. Mamai padedant, išmokstu skaityti ir rašyti. Tėvelis išmoko aritmetikos veiksmų. 1943 metai. Pirmoji diena mokykloje. Geltona suknelė, geltoni kaspinai, žalia medinė knygų skrynelė, kurią padarė Tėvelis pats. Mokytojas – Jonas Švelnys. Mokykla nusiviliu. Visko bijau. Į pirmą klasę einu tik vieną dieną.

1944 metai. Antrą klasę lankau dvi savaites, atėjau jau pavasarėjant, baigiantis mokslo metams. Mokytoja Aldona Čiurlytė su labai gražia gėlėta suknele ir dar gražesnėmis geltonomis didelėmis kasomis – jauna, graži, gera, nesibara. Būtų gerai, bet nemokėjau rašyti diktanto – jis liko neįvertintas. Blogiau negu dvejetas. Jokio pažymio! Ašaros, ašaros… 1945 metai. Didysis Tėvynės karas. Sergu. Neša mane mamytė per rugių lauką. Bėga ir neša… Sunki jau buvau, o pati paeiti negaliu – temperatūra. Daužo rugių gelsvos varpos man veidą. Šitaip bėgam, o aplink cinkt, cinkt, cinkt… Arba zvimbia. Matosi gaisrai. Gal pagaliau sudegins mokyklą ir nereikės į ją eiti? Gal? Gal? Beje, mokykla nesudegė, ir nuo rudens jau normaliai lankiau 3 klasę. 1946 metai. Egzaminai iš 4 klasės kurso, o aš vėl sergu. Šiek tiek nukrinta temperatūra paskutinę egzaminų dieną, ir aš per vieną dieną išlaikau visus egzaminus. Pradinė mokykla užbaigta. Parsigabenau pirmąjį savo „diplomą“ ir tada pasijutau tokia mokyta, jau tokia mokyta, kaip niekada gyvenime.

1947 metai. Nuspręsta manęs neleisti mokytis – su sveikata nelabai ir su mokslais nelabai… Būk namie ir mokykis ūkio darbų. Vasarą grėbiu šieną, melžiu karves, raviu daržus. Žiemą mezgu, siuvinėju, skutu bulves… Čia ir laimė, ir nelaimė. Laimė – gera namuose be jokio rūpestėlio, nelaimė – pasiilgau knygų, pieštukų, neturiu ir draugų… Ir dar kažko pasiilgau, bet nežinau kaip pasakyti, dabar tai pavadinčiau žinių troškimu. Ir vėl verkiu, ir vėl prašau leisti į mokslą. Bet juk buvo tvirtai nuspręsta nebeprasidėti su jokiais mokslais. Nors mama kartais dar užsimena, kad mokytojas J. Švelnys (jis mane išleido iš 4 klasių) sakęs, jog ne taip jau žiopla mokslams esu, tik nedrąsi. Bet kaip išvežti į Kupiškį tokią akimirką, kai dar ir su sveikata nelabai… Užteks. O aš vis laukiu, kad ateitų „pasikieminėti“ Rasiulio Emiliutė (ji mažo ūgio, su kupriuke, tai man kaip tik draugė), tai ji labai gražiai kalba ir vis kursto tėvus, kad mane leistų į mokslą. Emiliutei išėjus, aš dar daugiau „veržiuosi“ į šviesą…

1948 metai. Vasara. Grįžo Tėvelis iš susirinkimo ir pranešė pačią linksmiausią naujieną – Jutkonyse atidaroma penkta klasė. O laiminga valanda! Nebereikės ir iš namų važiuoti, ir mokytis galėsiu.

Nuo rudens laiminga žingsniuoju į 5 klasę. Eiti beveik penki kilometrai į vieną pusę, penki kilometrai namo. Bet kelionė nieko nereiškia, juk nieko daugiau neveikiu – tik mokausi… Ir mokausi prie žibalinės lempos, prie savo stalo, ir miegu savo lovoje. Kitur ir užmigti negalėčiau – gal iš baimės, gal iš namų ilgesio… 1949–1950 metai. Mokykla persikėlė arčiau, į Virbališkius. Kelionė sutrumpėjo. Lankau 6 klasę. Smagu. Gražu. Linksma. Mokausi gerai. 1950–1951 metai. Vaikystė baigėsi. Užbaigta Virbališkių septynmetė mokykla. Einame su tėvais lygiais Laukminiškių laukais į išleistuvių vakarą. Mama pasipuošusi su mėlyna baltais obuoliukais suknele, o aš – su tautiniais drabužiais. Visi tokie jauni – Mamytė, Tėvelis ir aš. Ir kaip visiems buvo linksma, o gal liūdna… Mano vaikystė baigėsi…

1951–1952 metai. Susikraunu lagaminą ir pirmą kartą su dviračiu išvažiuoju iš savo gimtosios padangės į gyvenimą, į Kupiškį, į 8 klasę. Čia aš svetima: svetima mokykla, svetimi mokytojai, svetimi mokiniai, draugais jų ir nepavadinsi. Kankina didelis ilgesys namų, savų namų… Čia niekas neįdomu, mokytis nenoriu. Mokausi per prievartą, todėl, kad reikia. O laukiu tik šeštadienio, kiekvieno šeštadienio kaip didžiausios šventės. Rudenį su dviračiu, žiemą pėsčia – ir taip visus metus kiekvieną šeštadienį namo ir namo. Atgal tai jau nuveža, pagaili. Išvargau tuos metus ir šiaip taip baigiau 8 klasę.

1952–1953 metai. 9 klasė. Dabar jau geriau, apsipratau, drąsiau jaučiuosi. Beje, rugsėjo pabaigoje susirgau, pragulėjau beveik mėnesį, atsilikau, pasivyti sunku, bet dirbau itin stropiai. Stengiausi. Ir gydytojai uždraudė iš viso tais metais mokytis, reikalingas poilsis. Parvažiavau namo. Vėl gera, Mezgu. Įdomu, kad mūsų namuose įsikūrusi pradinė mokykla. Nors vaikai maži, ir aš su jais nebedraugauju, bet per pertraukas mūsų kambarys yra ir „mokytojų kambarys“. Ateina mokytojas Vladas Puzinas ir kalba kalba, pasakoja, laikraščius garsiai skaito. Ir aš pradėjau juos nuosekliai skaityti. Ir knygų vis daugėjo namuose, būdavo „knygų platinimo“ dienos ar savaitės, tai aš jas visas ir „išplatindavau“ į savo knygų spintą. Skaitydavau. 1953–1954 metai. Sugrįžimas į Virbališkių mokyklą. Praradau dvejus metus. Beje, praturtėjau savo gimtinės oru, sutvirtėjau savo žmonių nuoširdumu, pagaliau, jų meile. Laimingi metai! Iki dabar aš nesigailiu šito sugrįžimo. Gerai, kad taip buvo. Antrą kartą baigiau aštuntą klasę. Savo valia. 1954–1957 metai. Mokausi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Mokymasis – pareiga. Beje, šį kartą ją atlikau iki galo. Visus metus sėdėjome viename suole su Regina Černiūte, draugavome, pasitikėjome viena kita visur ir visada. Lankiau fizikos ir chemijos būrelius. Prie Kupiškio kultūros namų veikė dramos būrelis, kurį taip pat lankiau su didele meile. Labai gerai mokiausi matematiką ir labai blogai rusų kalbą. Žinodama, kad prastai moku rusų kalbą, nusprendžiau humanitarinių mokslų nestudijuoti. Išleistuvių vakarą pamečiau prisegtą gėlę, ieškojau, iki suradau. Suradau – prisisegiau. Išleistuvės baigėsi… Gal panašiai atsitiks ir gyvenime? Gal kažką pamesiu ir gal klaidžiosiu, ieškosiu… O šventė baigiasi. Gal panašiai ir atsitiko? Ar ne per ilgas buvo klaidžiojimų ir ieškojimų kelias? Ar jį jau suradau? Gal dar vis ieškau?

1957–1958 metai. Stojamieji egzaminai į Šiaulių pedagoginį institutą, į Fizikos-matematikos fakultetą išlaikyti sėkmingai. Persikeliu gyventi į Šiaulius. Gyvenu pas savo mylimą dėdę Povilą. Apkraunu save formulėmis ir jau po pirmosios sesijos ją šiaip taip išlaikau, pajuntu save esant „futliare“, įvyksta pirmasis didelis mano konfliktas su gyvenimu, su savimi pačia. Apsisprendimas buvo sunkus, bet tvirtas – mesti studijas. Išgyvenimai stiprūs, tragiški. Grįžtu pas tėvus. 1959 metai. Kaip gyventi? Kur dirbti? Kur mokytis? Ką daryti? Išvykstu į Šiaulius ir prie Šiaulių miesto viešosios bibliotekos baigiu vienerių metų bibliotekininkystės kursus. Prieš mane atsiveria nuostabus knygų pasaulis. 1960 metai. Pradedu dirbti Šiaulių miesto II masinės bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja, o vėliau – ir skaityklos vedėja. Įstoju į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę, į neakivaizdinį skyrių. 1960–1966 metai. Universitetas. Ypač sudomina literatūros mokslas. Įsimintinos literatūros kritikės Irenos Kostkevičiūtės, profesorės Vandos Zaborskaitės, docento Gvidono Bartkaus, didelio knygos istorijos žinovo ir universiteto bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo ir kt. paskaitos. O palaimingieji tie šešeri metai Universitete. Beje, viskam ateina pabaiga – diplomas. 1968 metai. Dabar noriu būti mokytoja. Atsisveikinu su bibliotekininkyste. Įstoju į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, į neakivaizdinį skyrių. Baigiau keturis kursus. Pradedu dirbti Žadžiūnų (Šiaulių r.) pradinės mokyklos vedėja.

1969–1970 metai. Dirbu mokykloje. Kiekvieną dieną važinėju į Žadžiūnus, į poeto Jono Krikščiūno-Jovaro tėviškę, domiuosi poeto gimtinės gyvenimu, myliu vaikus. Vaikai labai geri, nuoširdūs. Beje, aš nebuvau gera mokytoja, nors niekas man to nepasakė, aš pati jaučiau. 1970 metai. Pradedu dirbti Šiaulių pedagoginio instituto katedroje vyr. laborante ir dėstytoja valandininke. 1971 metai. Didelių išgyvenimų ir tragizmo metai. Užmigai, Tėveliuk, amžinuoju miegu – / Gaubia sielvartas mus juodo skausmo šydu… Didelis, skaudus ir amžinas praradimas – Tėvelio mirtis. Šiais metais amžinai atsisveikinau ir su savo Bobute, kuri pirmoji pasitiko mane ateinančią lygiais Laukminiškių laukais į gyvenimą. Ir ji, pirmoji, kaip brangiausią turtą, mane iškėlė ant rankų. Šiais metais mielų žmonių rankos sukryžiuotos amžinam poilsiui… Pagaliau šiais metais: Mirė balta gulbė Palangoj, / Mirė tyliai, skausmo neišsakė. O nelaimingieji metai!

1972–1980 metai. Dirbu Šiaulių pedagoginiame institute, esu kabineto vedėja. Dėstau XIX a. užsienio literatūros kursą. 1977 metai. Išteku. Dabar jau aš ta – išrinktoji. / Tiek metų! / Tad būki – laimingas… 1978 metai. Išleidžiu pirmąjį savo poezijos rinkinėlį „Vardynos“. 1979 metai. Recenzijos, kritikos straipsniai, atsiliepimai, skaitytojų laiškai, literatūros vakarai. Mokausi prancūzų k. 1980 metai. Išlaikau prancūzų kalbos kandidatinio minimumo egzaminą. 1981 metai. Išlaikau marksistinės filosofijos kandidatinio minimumo egzaminą. Ir vėl staiga, ir vėl trumpai, / Per sausio šerkšną ir per sniegą – / Kažkur tarp džiaugsmo sūkurių / Sumirga žiburėlis vienas – / Gal aš einu, gal tu skubi. / O gal, o gal tik bėga dienos.

Asociatyvi Vilės Leščinskienės nuotrauka