POKALBIS APIE ATVELYKĮ IR DU KIBIRUS APNERTŲ KIAUŠINIŲ

„Nebe visos senosios lietuvių šventės tinka šiems laikams. Tradicijos kinta“, – mano Palėvenėlėje gyvenanti Danutė Ribokienė. Atvelykis, švenčiamas pirmą sekmadienį po Velykų, arba dar vadinamas Velykėlėmis, pašnekovės vaikystės prisiminimuose išlikęs kaip laukiama piemenėlio šventė. D. Ribokienė papasakojo apie piemenavimą, rankdarbių pomėgį ir su kūryba savotiškai susijusią profesiją.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Vedžiodavo karvę

Pavasariškas Danutės Ribokienės namų interjeras. Stalas atnaujintas dekupažo technika, o pagalvėlės dekoruotos rankų darbo aplikacijomis.

D. Ribokienė užaugo aštuonių vaikų šeimoje, Pašilių kaime, netoli Ramygalos (Panevėžio r.). Šeima buvo labai tikinti, todėl iki Didžiojo šeštadienio pietų griežtai pasninkaudavo. Danutė, kartu su broliais ir sesėmis išėjusi į lauką, klausydavo, ar neskamba bažnyčios varpai, pranešantys apie gavėnios pabaigą. Išgirdus varpų gaudesį mėsos dar nebuvo galima valgyti, bet jau leista po truputį ragauti patiekalų, kuriuose yra riebalų, – sausainių, bandelių ir kitų, iki tol uždraustų, gardėsių.

„Labai laukdavome tos dvyliktos valandos, net atrodydavo, kad laikas sustojo. Taip pat nekantraudavome, kada galėsime dažyti kiaušinius. Kadangi mūsų šeima didelė, dažydavome apie šimtą kiaušinių. Ko tik neprisigalvodavome, dažydavome alksnio, juodalksnio, ąžuolo žievių nuoviru, mirkydavome virtus kiaušinius burokėlių sultyse. Nusidažydavo murzinai, blankokai, bet mums buvo labai gražu. Mama buvo tokia meniška, ji mokėjo labai gražiai marginti su vašku, išskutinėdavo įvairiausius ornamentus.

Mozaikoje įamžintos mariose plaukiojančios gulbės.

Ne ką mažiau laukiamas buvo ir Atvelykis, mūsų krašte vadinamas Antvelykiu arba piemenėlio Velykomis. Pavasarį samdydavo naujus piemenėlius gyvuliams ganyti, jiems duodavo dažytų kiaušinių. Jei būdavo šiltas pavasaris, tą dieną pirmąsyk trumpam išleisdavo pasiganyti karves. Atvelykiui dažydavome jau mažiau kiaušinių, tačiau gaudavome daugiau laisvės juos daužyti“, – vaikystės laikus prisiminė D. Ribokienė.

Piemenauti teko ir jai – aštuonmetę tėvai pakeldavo auštant ir liepdavo karvę už virvės pavedžioti, kad ši nuėstų pakeles, pakrūmes ir kitus pievų pakraštėlius. Svarbiausia užduotis buvo gyvulio į daržą neleisti, nes kaipmat ištryps, kas pasėta, ir daigus nuės. Saulei pakilus karvę reikėjo įvaryti į tvartą, kadangi pradėdavo pulti mašalai. Antrąsyk dieną piemenaitė karvę išgindavo pavakariu, kai sparvos, musės ir uodai nebebūdavo tokie aktyvūs.

Velykų eglutė.

Gausi šeima turėjo dvi karves. Tuo metu tai buvo labai didelis turtas, nes įprastai vienai kolūkio šeimai leista laikyti tik vieną karvę.

Anot D. Ribokienės, šiandien Atvelykio šventė neatitinka anų laikų, nes nebėra piemenavimo tradicijų. Laikai smarkiai pasikeitė, dabar svarbiau materialios vertybės.

Kūrybiškumas paveldėtas

Į Kupiškio rajoną, Palėvenėlę, Danutė atvyko gavusi paskyrimą. Dirbo darželio vedėja, o vėliau pagal tikrąją savo specialybę – pradinių klasių mokytoja. Mokyti vaikus labai patiko, ypatingai smagi buvo kūrybinė veikla.

„Pagrindinės medžiagos, su kuriomis dirbdavome, buvo popierius, plastilinas ir molis. Molis būdavo lengviausiai prieinama medžiaga, jo prisikasdavau netoliese, molio atodangoje pamaryje. Molį iš vakaro paruošdavau, išrinkdavau akmenėlius, žolių šaknis, šiukšles. Masę atskiesdavau vandeniu. Gautą košę minkydavau, kol ji tapdavo kaip virtinių tešla. Tokį minkšto molio ritinį susukdavau į šlapią popierių ir atnešusi į mokyklą po gabaliuką padalydavau visai klasei. Lipdydavome švilpynes, medalius ir kitokias mielas smulkmenas.

Darbų neišdegdavome, tik gerai išdžiovindavome ir apliedavome skaidriais klijais, atrodydavo kaip išdeginti ir nuglazūruoti“, – darbų paslaptį išdavė D. Ribokienė.

Margučių siena – trejų metų darbas. Anksčiau dvejus metus apnertais kiaušiniais pašnekovė puošė kieme, prie kelio, augantį medį.
Autorės nuotraukos

Kūrybos mokytoja neapleido ir išėjusi į pensiją. Radusi laisvą minutę tai mozaiką lipdo, tai aplikaciją siuva, tai vąšeliu neria. D. Ribokienės namų sieną puošia daugiau nei šimtas apnertų tuščiavidurių kiaušinių. Tai trejų metų darbas. Pirmus dvejus metus tokiais netradiciniais margučiais puošė prie jos namų, pakelėje, augantį medį, o šiemet, kai per žiemą jų apnėrė dar daugiau, nusprendė papuošti savo namų sieną.

Šiandien Danutė Ribokienė siuvinėja atvirukus. Ši technika reikalauja tikslumo – klaidingų dūrių popieriuje nepaslėpsi.

D. Ribokienės teigimu, didžiausias darbas buvo ne kiaušinius apnerti, o juos harmoningai sukabinti. Kiaušinių sukabinimas užtruko apie tris dienas. Vėliau, pasibaigus Atvelykiui, margučiai bus nukabinti ir sudėti į du didelius kibirus.

Auksarankė tvirtino negalinti sėdėti be darbo. Nuolat turi ką nors kurti, dėlioti, knibinėti, nes tai – mamos genai. Visos trys seserys taip pat labai kūrybingos, vyriausioji sesuo Julija turi dar daugiau margučių apnėrusi. Trijulę vienija ne tik aistra rankdarbiams – seserys daug laiko skiria gėlių darželių puoselėjimui. Dailiai neria, gražias kojines mezga ir D. Ribokienės dukra Raminta.

„Ką tuščiai sėdėti namuose, tai geriau ką nors prasmingo nuveikti. Tik gaila, kad nemoku vienu metu dviejų darbų dirbti, mėgstu susikoncentruoti į vieną užduotį. Žiūriu televizorių, o reklama trunka penkiolika minučių. Tada televizorių patildau, kad manęs neblaškytų, ir krapštausi. Šiuo metu siuvinėju atvirukus. Nesu mėgėja parduoti, man geriau – padovanoti“, – sakė D. Ribokienė.