Psichologė Valija Šap įsitikinusi, kad po koronaviruso pandemijos pasaulis pasikeis.
Autorės nuotrauka
Šiemet daug dalykų klostosi keistai, neįprastai. Nesulaukėme tikros žiemos. Pandemija, ekstremali situacija, karantinas – sąvokos, atsiduodančios istorine praeitimi, staiga tapo gyvenimo realybe. Kaip visą tą naują realybę, vaizdžiai tariant, suvirškinti, priimti, perleisti per savo jausmų ir emocijų skalę ir išlikti dvasiškai tvirtiems. Juolab kad socialinis bendravimas šiuo metu vyksta tarsi per stiklą. Kaip esant tokioje atskirtyje išlikti, kaip džiaugtis, švęsti, ko iš tokio savo būvio pasimokyti?
Šv. Velykų išvakarėse apie tai pasikalbėjome su psichologe Valija Šap.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pavasaris. Artėja Velykos, viena gražiausių metų švenčių. Esame uždaryti. Tikintieji net į bažnyčią pasimelsti negali nueiti. Kaip ištverti, kaip nusiteikti šventei?
Velykos kitokios bus. Karantinas mums atėmė galimybę švęsti kartu su plačia gimine, kaimynais. Antra vertus, suteikė naujų progų.
Dabar daug žmonių dirba iš namų, vaikai jų irgi namuose ugdomi nuotoliniu būdu. Tai pasiruošimas šventei kitoks. Planingai paskirsčius darbus, kas, ką turėtų nuveikti, gali pavykti sutelkti šeimą, sumažinti įtampą ir trintį, kai visi šeimos nariai dienų dienas dabar leidžia kartu mažoje erdvėje. Pakilią atmosferą pajusime susitvarkę namus, pasigėrėję saulėtomis dienomis, kažką skanaus pasigaminę, nesvarbu, jei ir esame vieni, apmąstę, ką visgi gero mums davė ši situacija. Tikriausiai, didžiausia dovana, kad šiais nuolatinio skubėjimo laikais galime šiek tiek stabtelėti, daugiau laiko praleisti su savo šeima, savo namuose, į kuriuos labai dažnai sugrįždavome tik pernakvoti. Privalumas ir tai, kad šiemet gal ramiau švęsime. Žinoma, tikintys žmonės išgyvena, kad negali eiti į bažnyčią. Visgi žmones tokia nestandartinė situacija skatina elgtis kūrybiškai. Antai mano miestelyje kelios moterys padarė verbų, nunešė į bažnyčią pašventinti ir vėliau jas dovanojo garbaus amžiaus skapiškėnams, kurie negali šiuo metu melstis įprastai bažnyčioje ir pašventinti savo verbos ar kadagio šakelės.
Džiugina, kad žmonės prisitaiko, naudojasi alternatyvia galimybe dalyvauti šv. Mišiose, klausydami jų transliacijos per radiją, televiziją, internetu. Manau, kad šiuo metu mūsų bendruomeniškumas gali ne sumažėti, bet net ir padidėti. Ypatingos globos ir dėmesio nusipelno senyvo amžiaus žmonės, kuriems koronavirusas pavojingiausias. Čia gera dirva pasireikšti jaunesniems žmonėms. Galima tapti savanoriais, informuoti senolius, kad jie gali tam tikru telefonu paskambinti ir paprašyti pagalbos, jei reikia jiems pristatyti į namus maisto ir kitokių produktų iš parduotuvės ar vaistinės. Tokia savanoriška veikla jau ir vyksta.
Ar žmonių psichinei sveikatai, savijautai turės įtakos tokia socialinė izoliacija, realių žmogiškų kontaktų stoka?
Be abejo, ši situacija nepraeis be pasekmių. Dėl to sutaria visi mano kolegos psichologai ir psichoterapeutai. Tai susiję ne tik su saviizoliacija, bet ir su nerimu dėl grėsmės sveikatai, gyvybei, dėl finansinės padėties. Natūralu, nes daug verslų uždaryta, žmonės neteko stabilaus pragyvenimo šaltinio.
Kaip bus, konkrečiai prognozuoti sunku, nes pirmą kartą šiuolaikinis pasaulis susiduria su tokia pandemija. Nėra patirties. Bet ekonominės ir psichologinės pasekmės tikrai bus.
Praėjusią savaitę buvo atlikta gyventojų apklausa, kaip jiems atsiliepia ši situacija. Per 60 proc. respondentų teigė, kad tai daro neigiamą įtaką jų psichologinei savijautai. Atvirai kalba, kokios yra jų emocijos. Reikės laiko tai savijautai stabilizuoti. Bendrų pastangų jai išgyventi.
Daug priklauso ir nuo aukščiausių valdžios institucijų. Psichologų sąjunga iš Sveikatos apsaugos ministerijos gavo raštą dėl savo atstovo delegavimo į komisiją, kur rinksis specialistai, ekspertai ir bus sprendžiama, kaip išsaugoti žmonių psichinę savijautą plečiant emocinių paramos linijų veiklą. Turime stiprinti psichinę sveikatą, padaryti pagalbą prieinamą visiems. Kalbu apie vietos bendruomenes, švietimą.
Labai gerai, kad nebuvo nutraukti mokslo metai. Pedagogai gali stebėti savo mokinius ir prireikus jiems padėti. Turime padėti ir vieni kitiems neužsisklęsti, išnaudoti visas galimybes. Šiuo metu psichologinės konsultacijos yra teikiamos nuotoliniu būdu.
Planuojama, kad po Velykų pradės veikti emocinės paramos žmonėms internetinė platforma. Ji rengiama. Prie jos prisijungti galės gyventojai iš bet kurios Lietuvos vietos nemokamai. Kvalifikuoti specialistai teiks pagalbą. Šiandien daug internete visokių patarimų, kaip išsaugoti psichologinę pusiausvyrą. Bet sunku atskirti tuos patarimus, kurie mėgėjiški, kurie šios srities profesionalų pateikti. Tokiu būdu psichologai nori prisidėti prie žmonių gerovės. Bus teikiamos individualios ir grupinės psichologinės konsultacijos. Manau, kad ši platforma bus naudinga ir pasibaigus ekstremaliai situacijai.
Aš su kitais kolegomis irgi sutikau toje platformoje nemokamai, savanorystės pagrindais teikti psichologo konsultacijas.
Ar netapsime pernelyg priklausomi nuo informacinių technologijų? Gal jau nebežinosime, ką vieni kitiems pasakyti iš tikrųjų bendraudami. Spaudysime telefonų mygtukus dar aršiau nei prieš karantiną?
Tokia grėsmė, kad labai priprasime prie informacinių technologijų, tikrai yra. Antra vertus, per šį laikotarpį daug ir išmokome. Prieš tai daugumai tos technologijos asocijavosi tik su žinių paskaitinėjimu, žaidimais, muzikos klausymu ir retkarčiais su susisiekimu skaipu ar per panašią programėlę su užsienyje gyvenančiais artimaisiais. Dabar daug kas, tarp jų ir aš, atradome daugybę kitų dalykų, kaip mums gali padėti tvarkyti darbo ir kitus reikalus išmanieji telefonai, internetas. Mūsų vaikai rado daug kitokių galimybių, ne tik elementarius internetinius žaidimus. Mokydamiesi, dirbdami nuotoliniu būdu įgyjame naujų įgūdžių, išmokstame valdyti naujas interneto programas. Tam ir daugiau laiko turime. O kiek laiko sutaupo informacinės technologijos, kai posėdžiauti gali keli šimtai žmonių, negaišdami laiko kelionei į tą susitikimą.
Sutinku, kad tikro bendravimo tai neatstos, bet kai yra kokybiškas ryšys ir nuotoliniu būdu naudinga bendrauti. Tai gera išeitis, kai karantinas ir ribojami realūs žmonių kontaktai.
Tik nepamirškime, kad žmogaus emocinei sveikatai svarbu pajudėti, išeiti į lauką pasivaikščioti, atitrūkti nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų. Kai pasibaigs karantinas, pasiraginkime dažniau atitrūkti nuo viso to. Gal pavyks netapti priklausomiems nuo informacinių technologijų, išlaikyti gyvenimo balansą. Tam palankus metų laikas. Saulutė, šilti orai visus vilios į lauką.
Ar po šios pandemijos pasaulis pasikeis iš esmės? O gal viskas pasimirš kaip gimdymo skausmai?
Nepraeis labai lengvai. Krizė. Pasaulis susidūrė su didelėmis kliūtimis, su situacija, į kurią niekas nebuvo patekęs. Yra sakoma, kas mūsų nesužlugdo, tas mus sustiprina. Bus dalis žmonių, kuriuos pandemija paveiks neigiamai, ir reikės sunkiai, padedant ir specialistams iš jos kapanotis. Kiti gal lengviau visa tai išgyvens. Turėsime visi išmokti gyventi kiek kitaip, perkainoti savo vertybes, kitaip sudėlioti savo gyvenimo prioritetus, apgalvoti, kas svarbu, kas ne.
Koks bus pasaulis, sunku prognozuoti. Daug kas staiga keitėsi. Suvokta, kad gali kiek nori turėti pinigų, būti labai įtakingas, bet pandemijos akivaizdoje šie dalykai gali nieko nebereikšti. Antai Italijoje, kur kartu gyvena dvi ar trys kartos, kur šeimos ryšiai buvo labai glaudūs, sunku net įsivaizduoti, ką žmonės išgyveno ir išgyvena, kai susirgus negali būti šalia artimo žmogaus, kai net negali jam mirus deramai su juo atsisveikinti ir jį palaidoti.
Šis laikotarpis išbandymas ir lietuvių, ir kitų šalių šeimoms. Pavyzdžiui, remiantis statistika, pas mus tėvai su vaikais kasdien bendraudavo vidutiniškai apie 10 minučių, o dabar visi per dienų dienas būna trijų kambarių bute, turi keturiese dalytis vienu kompiuteriu dirbdami ir mokydamiesi. Taigi iš naujo mokomasi kalbėtis, susitarti.
Visas pasaulis dabar mokosi. Daug kas priklauso nuo mūsų sąmoningumo. Verčia pamąstyti, kur link ėjome iki šiol.
