Ar tikrai dabartinė jaunoji karta stokoja kūrybiškumo? Nejaugi studijas baigusiam menininkui provincijoje pritapti neįmanoma? Kada mokiniai per pamokas jaučiasi gerai ir kaip juos įtraukti į kultūrinį gyvenimą?
Į šiuos klausimus atsakė „Kūrybinių partnerysčių“ projekto agentė, Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) laikinoji direktorė Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Drąsa reikštis
„Prioritetų nekolekcionuoju, visa tai tik žmogiškasis žaidimas. Svarbiausias iš jų visų – žmogus“, – mano aktorė, teatro edukatorė ir kultūros aktyvistė.
Be visų šių epitetų, pašnekovė vadinama kūrybos agente. Pasak jos, ši sąvoka yra išlikusi iš 2011–2015 metais vykdyto „Kūrybinių partnerysčių“ projekto laikų. Įgyvendinant kūrybiškumo mokymo programą bendram tikslui pasiekti buvo suvienyti mokiniai, mokytojai ir kūrėjai – menininkai, kultūros ir kūrybinio sektoriaus veikėjai, mokslininkai. Kūrybos agentais vadinami neinstituciniai žmonės, ieškantys sprendimų ir pateikiantys siūlymus ugdymosi įstaigų bendruomenėms. Jie – dialogo tarp mokyklos, mokinių ir kuriančių praktikų katalizatoriai. O kūrybos praktikai, atėję į bendruomenę, įvertina jų situaciją ir kūrybiškumą pritaiko praktiškai. Tai ugdymo procesui duoda teigiamų pokyčių.
Įgyvendinant tuometinį projektą K. Jakubauskaitė-Veršelienė kartu su kolegomis ir bendraminčiais apvažiavo daug Lietuvos ugdymo įstaigų. Lankėsi ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje.
Kūrybos agentė išsakė pastebėjimą, kad provincijos mokinių kūrybiškumą stabdo kuklumas. Vaikus iš atokesnių kaimo mokyklų reikia skatinti daugiau reikštis, jie tartum užrakinti. Bendraujant su mokiniais paaiškėjo, kad reikštis kitaip nei visi gali būti netgi pavojinga, tapsi patyčių objektu. Miestų mokyklose su kuklumo problema nesusiduriama. Ten vaikai laisvesni, tačiau juos reikia mokyti patylėti ir kalbėtoją išgirsti.
Bene didžiausia kai kurių mokyklų bėda – mokinių ir mokytojų motyvacijos suvokimo skirtumai. Mokytojai sako, kad šiandieninis jaunimas nemotyvuotas, mokinius sunku sudominti, o šie atšauna, kad mokytojai tiesiog negeba jų motyvuoti.
Anot K. Jakubauskaitės-Veršelienės, situaciją atskleidžia Šiaulių universiteto tyrimas. Pastebėta, kad mokytojai įvardija vienokias mokinių motyvacijos priežastis, o jų ugdytiniai – visiškai kitokias.
Mokytojų ir mokinių požiūrių nesutapimo problemą būtina spręsti, tyrinėti, analizuoti. Mokytojai turi kalbėtis su mokiniais, išsiaiškinti, kas juos motyvuoja, ir palyginti su savo versija. Gal ta mokinių motyvacijos trūkumo ar nebuvimo problema visai lengvai išsprendžiama, o mokiniai ir mokytojai pradės suprasti vieni kitus?
Džiaugsmas iš mažmožių
Vaikai ir paaugliai gali būti kūrybiški. Tai išugdoma. Kūrybiško mąstymo provokatorė neneigė, jog yra dalis tiesos, kad dabartiniame pasaulyje iš vaikų vaizduotę atima ekranai.
„Pati šiuo metu turiu teatro vaikų grupelę. Matau, kas vyksta, kaip jiems reikia tų visų išmanių daikčiukų. Mes kalbamės, imamės spręsti problemas. Su telefonu irgi galima nuveikti daug įdomių, ugdančių dalykų. Kaip vaikams pasiūlyti kūrybiškos veiklos? Tai nelengvas ugdymo uždavinys. Sukurti sąlygas vaikams laisvai reikštis ir kartu atrasti save“, – teigė teatro mokytoja.
K. Jakubauskaitė-Veršelienė apie motyvaciją organizuojant ugdymo procesą pasikalba ir su savo devynmete dukra. Neseniai paklausus dukros, kada jai gera mokytis, kada ji jaučiasi kūrybiška, dukra trumpai drūtai atsakė, kad tada, kai groja muzika ir kai ji būna geros nuotaikos.
Anot pradinukės mamos, taip yra dėl to, kad grojama muzika sukuria laisvesnę atmosferą, o mokinių nuotaiką dažnai lemia rezultatai mokykloje. Niekas nenori jausti streso, o mokykla tam tikra prasme yra savotiškas rezultatų išspaudimo aparatas. Kitaip tariant, kaip gali atsiduoti kūrybai, jei esi periodiškai spaudžiamas patikrinimų, kontrolinių, savarankiškų darbų ar egzaminų.
Gerą mokymosi atmosferą galima pradėti kurti nuo neformalios veiklos. K. Jakubauskaitė-Veršelienė prisiminė atsitikimą, kai viename Lietuvos rajoniniame dienos centre ugdytiniams paskyrė užduotį – atsinešti kiekvienam po savo mėgstamą dainą. Per kitą susibūrimą tiesiog buvo įdomu stebėti, kiek daug tai vaikams reiškia. Pasirodo, muzika gali vienyti ar netgi išmokyti gerbti kitą, jį toleruoti.
„Jei mokytojai sukurs kuo daugiau džiaugsmo pažindami mažus dalykus, tai bus nuostabu. Jei norima kritikuoti, tai tik už konkrečius dalykus, o ne už tai, koks tu esi žmogus. Ar ne taip?“ – retoriškai klausė ji.
Apie talentų iškilimą ir atstūmimą
Tarp kūrybiško jaunimo egzistuoja ir antra opi problema. Jaunam menininkui, baigusiam studijas, gimtajame mieste įsitvirtinti sunku. Jis gali būti laikomas keistuoliu ir susidūręs su elementariais išgyvenimo klausimais greičiausiai nuspręs emigruoti.
K. Jakubauskaitė-Veršelienė pacitavo amerikiečių teoretiko Ričardo Floridos knygoje aprašytą 3T taisyklę. Pirmas T yra talentas, antras – teritorija, o trečias – tolerancija. Jei tam tikroje teritorijoje susikoncentravęs tam tikras talentų būrys ir jie toleruojami, jie čia įsitvirtins.
„Talentai neturi jaustis atstumti. Tada yra šansų, kad jie nepabėgs. Deja, dažnai lietuviai mėgsta žudyti liežuviais. Tai jautri tema“, – įžvalgas dėstė laikinoji SEMC vadovė.
Menininkai, meno mėgėjai kuria ir formuoja kultūrinį gyvenimą. Gaila, kad kol kas galime dalyvauti tik virtualiuose kultūros renginiuose. Tačiau dideli šansai, kad tokie renginiai vis labiau pritraukia jaunus žmones.
Viena iš kultūrinių renginių funkcijų yra tyrinėti ir kelti sau klausimus. Kaip tą meno sritį man suprasti? Kultūrinių renginių organizatorė nesistebi, kad žmogus, pirmąsyk atėjęs į šiuolaikinio meno muziejų, veikiausiai išeis nieko nesupratęs ar net nepatenkintas. Meno suvokimas ugdomas per pažinimą. Gali būti ir taip, kad toks menas yra už to žmogaus suvokimo ribų. K. Jakubauskaitė-Veršelienė akcentavo, kad labai svarbu kultūriniuose renginiuose dalyvauti nuo pat mažų dienų, tada tai nebus svetima.
Simono Dariaus nuotrauka
