„Paskalbosykim kupiškenckai“
Palmira KERŠULYTĖ
Pasodink lėtuvį unt kėlmo, ir tai gyvins. Unt kumščio nusnausda bant kiek, kol do tumsiau, ir vėl kruta pirmutinis. Kalkozi po trisdešimt kapeikų govo užu darbadėnį ir po tris šimtus gramų grūdų, o pragyvano, neprapuolo. Sakytum, kad ir džiūsna katras, o jau stipryba, jaučių parverčia. Mat raikia stiprių runkų prė žėmai.
Gėras darbinykas stiprų orklį atstoja. Toksai ir stiprų balsų turia, ir drųsėsnis. Jėgu lėmpa užgensa dainuojunt, soko, gerai, gražiai, stipriai dainuoja. Jau no mažų dėnų tavai vaikom stiprybas linkia, masdami iškritusį vaiko duntį soko: pala, pala, še tau liepinį, duok mon kaulinį, stiprų, grožų. Ėrzina, kas iš tau par stipruolis, avinioko už ragų neišturi.
Potaria – su stiprium neik veltynių, su vikrium neik muštynių. Gyvanunt nėr kadu tinginiaut, pipkas mušt (rūkytėn). Valig Kudirkos gėsmas, iš praeitės lėtuvių sūnūs stiprybį sėmja. Kol ruskis nebuvo įsistiprinįs, kiek golvas padėjo lėtuvių. Kiek ti karų visokių ajo, kožnas žingsnis raikėjo atsikariautėn. Soko, kė dabar katras bijo tarnaut kariuomanaj, tai tik botogo. Mat tinoj įgudrina, įlovina, atbus kariuomanį, galas tadu žėnytis.
Stipri šeima kėp gėras, sveikas bičių avilys išsilaiko. Kūmus renka vaikom, kur geri žmonas, kad būtų negėrėjas, kad tėp jau dori žmonas. Kė geruojo, nesipykstunt gyveni, tai žinok, geriau, o kad numas atogaliu runku, tai kas gi ti. Kad būt gyvėnimas kų ti monų (labai gėras), raikia žiūrėt, ir kad būt čėsu visa padaryta, ir kad būt nauda, labjausia Tėvynai. Savo visa turėk, kiek tu naudos turėsi iš svėtimo doikto. Kas gi noria až muštynas, až vagystas sėdėt tumsiojoj (kaleimi)?
Tumsiausia adyna prėš aušrų, tadu aina dungus nestrioku švėsyn iš apačios. Kad ir lungeliukai mažučiai, gol kėp ploštaka tiktai, atataisyk lungų, švėsos daugiau bus. Jėgu saula gryčion neįjeina, doktaras ataina. Užeina ir Lietuvai laikai tumsūs, baisu būna, ale vėl ramenies, yr ir švėsėsnių dėnų davoliai. Jėgu esi lėtuvis teisingas, noširdus ir kitiem nepataikauji, nevergauji, tadu nieko bloga, visadu gerai, ir gana. Gol tik nėr tėsos aukštoj ponijoj?
Soko, karingūs lėtuviai. Du karai buvo ir vienas sumišimas po karu. Daug lėtuvių po valanom sulindo, kėp užėjo šitė pėrvarsmai, atajo vieni, atajo kiti. Vargas, katrė pėrvarsmus pėrgyvano. Misliu, koks ti būtų čėsas, visadu raikia Lėtuvoj vėnybas, Tėvynas meilas, raikia įsikolt galvon, kad dviem ponam nepatarnausi. Ir ataina tadu šviesios Atgimimo pavoserio dienos, kė razumnas pamokymas pasiekia počių širdį.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
