Salamiestis – Alizavos seniūnijos kaimas, parapijos centras. Iki Kupiškio nuo čia 12 kilometrų, o iki Vabalninko 10 kilometrų. Rytiniu šio kaimo pakraščiu teka Vijūnytė (Pyvesos dešinysis intakas), o vakariniu – Švento Jono upelis (irgi Pyvesos dešinysis intakas). Greta įsikūrę tokie kaimai: Berniūniškiai, Gumbeliai, Stuburai, Tuitai, Pabūdys, Nodiejiškiai.
2015 m. Salamiestyje buvo 252 gyventojai. Alizavos seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 240 žmonių.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Be karvės – nė krust
Antanas Jarmalavičius – vienas iš Salamiesčio senbuvių.
Salamiestis nuo seno tarsi padalytas į dvi dalis – senąją ir naująją gyvenvietę. Senojoje jo dalyje, kuri išsidėsčiusi aplink evangelikų reformatų bažnytėlę ir tęsiasi maždaug iki katalikų bažnyčios, užsukome į pirmą už riboženklio geltonai dažytą namą, kur gyvena Antanas Jarmalavičius.
Vyras papasakojo, kad Salamiestyje yra gimęs. Čia užaugo septynių vaikų šeimoje. Užaugę visi išvažinėjo, įsikūrė kitur. Jis vienintelis iš vaikų liko gyventi gimtajame kaime.
„Mano gimtoji sodybėlė buvo vienkiemyje. Nuo kelio link pieninės 9 hektarus turėjo Bielskiai, o už jų buvo mano tėvų 7 hektarai. Ten jie turėjo sodybėlę. Jai sunykus, toje vietoje pasistatė namą Antanas Didžiulis. Jis vėliau pardavė savo sodybą Balčiūnams ir išvažiavo gyventi į Panevėžį.
Salamiestis buvo kolūkio centras. Kolūkis laikėsi neblogai. Statė namus. Gyvenvietė plėtėsi. Tuo metu į Salamiestį važiavo gyventi ir dirbti žmonės iš visos Lietuvos.
Aš šitą namą įsigijau 1965 metais iš Petro Lapienio, kai jis persikėlė į Biržus. Didesniame šio namo kambaryje kurį laiką meldėsi evangelikai reformatai, kol jų bažnyčią remontavo.
Namas iš pradžių buvo labai prastos būklės. Reikėjo didelio remonto. Teko įdėti darbo ir pastangų, kad namas taptų patrauklus gyventi.
Aš trisdešimt metų dirbau kolūkio vairuotoju. 1957–1960 metais tarnavau armijoje Sibire, Omsko mieste. Kazanėje išmokau aviamechaniko specialybės. Patiko tas darbas. Gal į Lietuvą ir nebebūčiau sugrįžęs, bet reikėjo padėti pasiligojusiai mamai ir sugrįžau. Tėvas žuvo 1945 metais per pokario sumaištį. Net jo amžinojo poilsio vietos nežinome.
Mano žmona Aldona buvo pieno punkto vedėja. Jau penkeri metai jos nebeturiu. Esu našlys.
Turiu dvi dukras. Ramunė Noriūnuose dirba pradinių klasių mokytoja, o Deimantė gyvena su šeima Šiauliuose, užaugino keturis vaikus. Du gyvena Kaune, vienas Vilniuje ir vienas Šiauliuose. Visi dirba. Mane kaskart aplanko. Esu patenkintas savo vaikais ir anūkais. Du anūkai bandė laimės ieškoti Anglijoje, bet ten jiems nepatiko ir sugrįžo.
Gyvenu vienas. Pernai dar laikiau dvi karves. Dukroms primygtinai prašant save patausoti, pasilikau vieną karvę. Dar yra kelios vištos. Šioje kaimo dalyje aš vienintelis tokį ūkį turiu. Labai mėgstu pieno produktus. Dalį pieno atiduotu jo supirkėjams. Su priedais už litrą išeina apie 16 centų. Juokingas įkainis, nes, vaizdžiai sakant, už batoną reikia dabar kibirą pieno atiduoti.
Man greitai bus 82 metai. Kitaip gyventi nemoku. Be ūkelio būtų nuobodu. Malkų pats irgi pasipjaunu, bet ilgai dirbt nebegaliu. Laimė, kad šiuolaikinė šienapjūtė tik juokas palyginti su anais laikais, kai daug ką rankomis dirbome ir galvą sukti reikėjo, kaip šieną parsivežti iš lankos. Gerai, kad vairuotoju buvau ir galėjau kartais pasinaudoti kolūkio mašina. Dabar viskas mechanizuotai atliekama. Turiu traktoriuką, šienapjovę, grėblį. Ūkininko paprašau, kad šieną supresuotų ir – po šienapjūtės“, – pasakojo apie savo gyvenimą Antanas.
Apie evangelikus reformatus
Jonas Naktinis su drauge Aldona.
Užsukome ir pas Joną Naktinį, Antano kaimyną, gyvenantį kitoje kelio pusėje. Vyras yra Kupiškio krašto evangelikų reformatų bendruomenės pirmininkas.
„Šiame name gyveno mano seneliai Pelaniai, mano mamos Marės tėvai. Mano tėvas Jonas čia atėjo užkuriom. Mama mirė prieš 15 metų, o tėvas – prieš 8 metus. Jis buvo šio krašto evangelikų reformatų bendruomenės pirmininkas. Iš jo perėmiau tas pareigas. Salamiestyje šiuo metu belikę tik keli mūsų tikėjimo žmonės. Be manęs, dar Danutė Gasperavičienė ir Rimas Ajutis. Į pamaldas susirenka apie 15–20 mūsų tikėjimo žmonių iš Alizavos, Bakšėnų. Per metinę šventę suvažiuoja čia evangelikai reformatai iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus. Aš esu atsakingas, kad bažnyčioje ir kapinaitėse būtų tvarka. Gaila, bet šiame krašte evangelikai reformatai baigia išnykti. Kiti mus vadina bambizais. Iš močiutės pasakojimų esu girdėjęs, kad tokia pravardė kilo iš kadaise čia kunigavusio dvasininko Bambos pavardės“, – pasakojo J. Naktinis.
Evangelikų reformatų bažnyčia ir kapinaitės.
Jis turi seseris Almą ir Reginą. Jos gyvena Panevėžyje. Su žmona yra išsiskyręs. Jo sūnus Nerijus gyvena Pakruojyje.
„Savo darbinę veiklą pradėjau viename Latvijos kolūkyje. Vėliau buvau įkūręs savo įmonę. Grįžęs į Salamiestį turėjau savo lentpjūvę. Po kiek laiko ją uždariau. Dirbau Salamiesčio mokyklos ūkvedžiu ir vairuotoju. Mokyklai sunykus, įsidarbinau vienoje Noriūnų įmonėje vairuotoju. Sodyboje laikau pulką vištų, ančių, žąsų, pasisodinu daržovių. Manau, kas juda, kruta, nesėdi rankų sudėjęs, gyvenimu nesiskundžia“, – pokalbio pabaigoje sakė salamiestėnas.
Ieškojo, kur įsikurti
Danutė Kindurienė su dukra Deimante.
Naujesnėje, kolūkio laikais išaugusioje, Salamiesčio dalyje pirmiausia pataikėme užsukti pas Danutę Kindurienę. Ją kupiškėnai mato už turgaus prekystalio pardavinėjančią žuvį.
Tądien pas ją viešėjo dukra Deimantė, gyvenanti šiuo metu Anykščiuose. Su abiem ir pasikalbėjome.
Danutė papasakojo, kad yra žemaitė, kilusi iš Šilutės rajono, Lazduonėnų kaimo. Su šeima ieškojo, kur galėtų lengviau gauti butą. Taip ir persikėlė pirmiausia į Kupiškį. Čia apsigyveno buvusiame rajono Tarpkolūkinės statybos organizacijos (RSO) bendrabutyje. Išgirdusi, kad Salamiesčio kolūkyje įsidarbinus galima gauti sodybą, taip ir padarė. Gavo darbą kolūkio paukštyne. Taigi čia ji gyvena nuo 1990 metų.
„Po kelerių metų kolūkis iširo. Jei šiuo metu turiu namuose duonos, tai pirmiausia esu dėkinga Stasei Astrauskienei, kuri buvo pirmoji darbdavė, supažindino su darbo turguje specifika, ir „Kupiškėnų turgaus“ direktoriui Viliui Valintėliui, kurio turgavietėje jau prabėgo dvidešimt šešeri mano darbo metai.
Buvau priversta išmokti vairuoti automobilį, gauti vairuotojo pažymėjimą, kad būčiau mobili. Į gyvenimą kabinausi visomis jėgomis.
Tiesa, prekyba man nebuvo visiškai naujas dalykas. Kai gyvenau Žemaitijoje, dirbau tą darbą. Esu buvusi ir parduotuvės vedėja“, – pasakojo Danutė.
Salamiestyje gyventi jai patinka, nepaisant to, kad čia gamta skurdoka. Nėra jokio ežeriuko, o į miškus neinanti. Svarbiausia, kad čia supa geri žmonės, puikūs kaimynai. Visus moka suburti šaunus bendruomenės pirmininkas Virgilijus Bernotas. Būna visokių renginių, organizuojamos išvykos, kelionės. Neapsnūdęs kaimas.
Mamai pritarė ir Deimantė. Pasak jos, Salamiestis tikrai skiriasi iš kai kurių artimesnių kaimų. Yra nemažai atnaujintų namų. Žmonės važinėja į užsienį uždarbiauti, o paskui investuoja į savo aplinką. Netgi Vabalninkas jai atrodo labiau apsnūdęs. Ką jau kalbėti apie mažesnius aplinkinius kaimelius. Kai kurie atrodo tarsi Dievo užmirštas kampelis, pavyzdžiui, Čypėnai link Palaimos kaimo. Deimantės nuomone, nėra visiškai teisinga mintis, kad kaime gyventi lengviau, mažiau išlaidų. Anaiptol. Sodybos išlaikymas kaime kainuoja. Reikia pirkti malkas. Mokėti žemės mokesčius. Jei turi 3 hektarus nuosavos žemės, negali pretenduoti į bedarbio pašalpą.
Turint tą žemės lopinėlį, reikia ir technikos jam įdirbti. Nėra labai paprasta.
Pagyrus gražiai tvarkomą namų aplinką, Danutė sakė, kad gėlynus sodina su dukra. Ji dažnai atvažiuoja mamos aplankyti. Kartu gyvenantis sūnus Gintautas įsirenginėja antrą namo aukštą. Tik jis pastaruoju metu namuose būna retokai, nes važinėja dirbti į užsienį.
„Sodinu ir daržus. Laikiau anksčiau gyvulių, kiaules. Dešimt metų jau esu to ūkio atsisakiusi. Jaunyn neini. Sunkoka suderinti viską, kai reikia važinėti į darbą toliau nuo namų. Svarbiausia, kad Dievas duotų sveikatos“, – kalbėjo moteris.
Danutė labai mėgsta keliauti. Kartą per metus stengiasi išvykti į kokią nors tolimesnę šalį, susipažinti su jos kultūra, gyvenimo būdu. Žiemą pradeda tokią kelionę planuoti. Jai draugiją dažnai palaiko anūkė Gabija. Mergina pati susitaupo pinigų, kad su močiute galėtų kartu važiuoti. Devyniolikmetės draugės stebisi ir nesupranta, kad su močiute smagu keliauti.
Danutė apgailestavo, kad turgus nyksta. Prekybos centrai nugalėjo. Ir ji gali netekti darbo vietos. Likus keleriems metams iki užtarnauto poilsio nežinia, kur reikės kitą darbą susirasti.
Kaimas jaunos šeimos akimis
Romo ir Ingridos Balčiūnų šeima. Mažasis Poviliukas pozuoti nepanoro.
Salamiestyje gyvena ir jaunų šeimų. Vieni jų – Romas ir Ingrida Balčiūnai. Jie mielai sutiko pasikalbėti.
Romas yra Alizavos girininkas, o jo žmona Ingrida dirba Salamiesčio mokykloje valytoja. Deja, čia paskutiniai jos darbo metai. Kitą rugsėjį ši mokykla į pamokas vaikų jau nebekvies, uždaroma. Pasak Ingridos, užkals langus ir tiek. Daug tokių nereikalingų pastatų visoje Lietuvoje yra. Dabar jau pradedanti sukti galvą, kur reikės įsidarbinti.
Salamiestyje veikia dvi parduotuvės, skerdykla, du pieno surinkimo punktai, laisvalaikio salė, medicinos punktas. Stambiausias ūkininkas Steponas Gintautas samdo gal dvi melžėjas. Visos darbo vietos užimtos.
Daug salamiestėnų dirbti į Kupiškį važinėja. Dauguma savo transportu. Dažniau maršrutiniai autobusai važiuoja per mokslo metus. Kasdien tik kursuoja pro šalį vienintelis autobusas Biržai–Vilnius–Biržai. Tai nepatogu. Gali su darbo valandomis nesutapti. Antra bėda, kad algos nedidelės. Pastato fabrikėlį provincijoje, bet kas iš to. Neteisinga, kai už tą patį darbą žmonėms sostinėje mokama daugiau nei Kupiškyje.
Balčiūnai papasakojo, kad abu yra kilę iš gretimo Bakšėnų kaimo. Salamiestyje gyvena nuo 2006 metų rudens. Namą pirko iš Didžiulių, kurie išvažiavo gyventi į Panevėžį.
Augina sūnus Neilą ir Povilą bei dukrą Eivą. Vyresnieji vaikai eina į Alizavos pagrindinę mokyklą. Mieste nenorėtų gyventi. Kartą bandė įsikurti Kupiškyje. Nepatiko. Sugrįžo atgal į kaimą.
„Kaime vaikus lengviau auginti. Čia grynas oras, savas kiemas. Šalia sodas, daržas. Gaila tik, kad vaikų Salamiestyje labai mažai. Mūsų jaunylis Poviliukas turi tik vieną bendraamžį. Dauguma vaikų užaugo, išvažiavo. Likę jų tėvai. Jaunas šeimas galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti“, – sakė Ingrida.
Romas pridūrė, kad esant tokiai demografinei situacijai, ar nereikės po penkerių ar šešerių metų kaimo vaikams važinėti mokytis į Kupiškį, nes kaimuose dėl mažo mokinių skaičiaus bus uždarytos visos mokyklos.
Romą kupiškėnai pažįsta kaip medkirčių čempionatų dalyvį, pasiekusį gerų rezultatų. Paklaustas, ar malkas namuose irgi įmantriai išpjausto, Romas tik nusijuokė.
„Esu girdėjęs aplinkinius kalbant, kad aš parsivežu namo malkoms rąstelių. Juos nudažau, o paskui supjaustau kaladėmis. Taip nesuprasdami žmonės šneka. Kartais ruošdamasis čempionatams pasipraktikuoju. Tiesiog pažymiu, nuo kur pradėti pjūvį daryti ir kur jį užbaigti. Tos linijos turi susikirsti.
Medkirčių čempionatai vyksta Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje. Lietuvoje jie rengiami rečiau, kas dveji metai prieš pasaulio čempionatus. Stinga rėmėjų. Kaip vėliau bus, nežinia“, – apie savo pomėgį pasakojo salamiestėnas.
2012 m. pasaulio čempionate Romas buvo užėmęs 6 vietą. Iš viso tose varžytuvėse dalyvavo apie 70–80 medkirčių, o su jaunimo atstovais ir per šimtą.
Ingrida mėgsta rankdarbius. Mezga, neria. Tam pomėgiui skirtas žiemos laikotarpis. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens daug laiko atima daržai, aplinkos tvarkymas. Per vasarą užsiaugina mėsinių viščiukų. Yra bandę verstis uogininkyste, bet nieko gero neišėjo.
„Kaime turi atsirasti daugiau jaunimo, kad kaimas sujudėtų. Jei valdžia nekreips dėmesio į regionų problemas, čia viskas pamažu sunyks. Svarbiausia darbo vietos ir orus darbo užmokestis“, – atsisveikinant sakė Romas.
Atminties kodas
Daug išsamios informacijos apie Salamiesčio praeitį „Kupiškėnų enciklopedijoje“ yra pateikęs Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris. Ten rašoma, kad Salamiestis kūrėsi Vijūnytės senslėnio apsuptoje aukštumoje, prie svarbaus strateginio Vilniaus–Rygos prekybinio kelio. Į šiaurės vakarus nuo jo buvo Salamiesčio dvaras. Greičiausiai jis pradėjo kurtis XVI a. pirmoje pusėje, kai priklausė Astikams. Pavadintas buvo Naujamiesčiu. Valdovas Steponas Batoras 1580 metų privilegija Astikų Naujamiestį už karinius nuopelnus dovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonui ir pakancleriui Kristupui Radvilai Perkūnui ir leido čia steigti miestelį. 1583 metais jau minima evangelikų reformatų bažnyčia. 1595 metais prie jos veikė mokykla. 1625 metų rugsėjo pradžioje švedai nusiaubė miestelį. 1628 m. miestelio viduryje buvo turgaus aikštė (joje reformatų bažnyčia), į kurią iš pietų ėjo Vilniaus trakto tęsinys – Kupiškio gatvė. 1651 metais Salamiestis minimas Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje.
Katalikų bažnyčia Salamiestyje.
Autorės nuotraukos
1822 metais dvare gyveno 23 gyventojai, miestelyje buvo 7 ūkiai ir 89 gyventojai.
1890 metais buvo 5 kiemai, 64 gyventojai, katalikų bažnyčia, evangelikų reformatų maldos namai, špitolė, spirito varykla, alaus bravoras. Prie Vilniaus–Rygos trakto stovėjo kelios žydų laikomos karčemos. 1903 metais miestelyje buvo 180 gyventojų, malūne – 17, dvare – 7. 1905 metais veikė 2 žydų parduotuvės. Dvaro magazine buvo surengtas pirmas lietuviškas vakaras, suvaidinta „Amerika pirtyje“ ir Neatmezgamas mazgas“. Tais pačiais metais įkurtas pirmas pusiau slaptas pirmeivių knygynėlis, veikęs iki 1908 metų, kol jį po kratos išsivežė Vabalninko urėdnykai.
1919–1947 metais Salamiestis priklausė Vabalninko valsčiaus Bakšėnų apylinkei. 1923 metais miestelyje buvo 103 gyventojai. Nuo 1927 metų A. Bielskio namuose veikė paštas. 1930–1940 metais dvare veikė žemesnioji kunigaikštienės Birutės žemės ūkio mokykla. 1941 metais į Sibirą ištremta mokytojų Vėjelių šeima.
1942 metais dvare buvo Kazimiero Strelčiūno, Antano Bariso, Stasio Latvėno, Petro Šulskio, Elenos Balčiūnienės, Albino Savicko, Stepo Banionio, Stasio Bartaševičiaus, Vilės Bertaševičienės, Petro Kapičiausko, Povilo Dovydonio, Jono Gribausko, Sergejaus Matulio, Povilo Janušausko, Antano Griciūno, Kosto Gintauto, Izidoriaus Navicko, Kazio Gelažiaus, Kazio Jarmalavičiaus namų ūkiai. Iš viso 91 gyventojas.
Bažnytkaimyje buvo Jono Lapienės, Jokūbo Lapienės, Jurgio Bubolos su Petronėle Kalindriene, Andriaus Jakubonio, Petro Žaldoko, Juozo Paškonio, Petro Gasparevičiaus, Jurgio Pelaniaus, Jono Ajučio, Juozo Savicko, Onos Taločkienės, Barboros Rašimienės, Antano Stalionio, Antano Bielskio, Adelės Jankauskienės, Kazimiero Pukenio, Antano Sidaravičiaus, Prano Dragūno, Veronikos Murinienės, Emilės Lapienienės, Petro Tamuliūno, Elzbietos Ramanauskaitės, Juozo Skūpo namų ūkiai, iš viso 79 gyventojai.
Tremtyje mirė bažnyčios maršalka Antanas Paliulis, pokario rezistencinėje kovoje dalyvavo zakristijonas Alfonsas Paliulis (žuvo 1945 m.), vargonininkas Antanas Bielskis (žuvo 1953 m.), Kostas Bielskis (žuvo 1953 m.), Petras Banionis, Povilas Davidonis.
1950–1959 metais Salamiestis priklausė Vabalninko rajonui. Nuo 1959 metų priklauso Kupiškio rajonui. 1970 metais buvo parengtas Salamiesčio, kolūkio centrinės gyvenvietės, plėtros projektas. Numatyta per pirmą etapą čia apgyvendinti 350 žmonių, o užbaigus antrą statybos etapą, kuris nebuvo įgyvendintas, planuota, kad gyventojų išaugs iki 540.
Nuo 2002 metų kovo Salamiestyje veikia bendruomenė, įsikūrusi buvusio vaikų darželio patalpose. Iš čia kilęs lietuvių raštijos veikėjas Julius Aramavičius, kunigas, knygnešys Juozapas Viksva, kalbininkas Laurynas Algimantas Skūpas, karo gydytojas Juozas Manelis.
