AUKSAS IR PURVYNAJ ŽIBA

„Paskalbosykim kupiškenckai“

Palmira KERŠULYTĖ

Vokar nuspirkau pliušinį paltų. Tokio palto kėp vyskupo nėsu močius. Ne mono išmėra, ale geriau tagul dukslus būva, galasiu megztinį pasvilkt. Rudenio pradžioj nuspjoviau sanų vilnonį paltų ir kaptonų (žėminį puspaltį) pasdariau, baigia tas sudūlatė. Jaunasna buvau bant kiek apsusus, dabar visadu apstaisius, su kepaliušiu kėp grapiena. Voikštau šilkais apsipuošus gražiai, juokiuntis motos trys auksiniai duntys, nėr žodžiu vietos, nors suvolgykit kėp saldainėlius.

Tunkiai man vis klausia draugėlas, kurgi tėp apstaisius šiauši? Suknėlių mono grožyba, gol bant pinkiosdėšimt, ir rauktos, pūstos, kvolduotos, apipaštos. Norias gi pravėdint visas. Kaiminka atsokė, kad už akių man draugėlas apikalba, asų, puiriukas (nebadaug, truptis) bar gyvėnimo, o tėp puikuojas, nebajauna moteryta, tik ažupkalį kraipo kėp palaistuva, visokių pūstybių pripilta galva. Misliu, papūskit mon pavodegin, jom vis iš minko doikto didžia išeina.

Viena draugėla tai kriaučka, gerai siuva, nei raukšlalas, nunešiau medžiagos paltėliu pasiūtėn, ale nebaapsimuša dorbo, diena naktis siuva. Džiaugias, kiek jos baprisiūta, klojiman nepareitų. Siuvėja nugi vis neba su lopatu, jau su odatu. Baigia žiema prait, do nepasiuvo mon palto.

Mat sanoja kojina mašina sugėdo, nesanai nuspirko alektrinį, do neišsisiuvus, springsta. O kėp bažadėjo ir atadyktinai (apsukui, unt sau odatų atiduriunt) runkom tunkiai tunkiai paltakėlius gražiai išvarinėt.

Suknalį tik tų počių brungiojų, kur vienų turiu dėl išeigos, pataisa. Diemylak, kad susnarvavau, nebasutanka šilkų suknala unt mono lėmenėlio. O kad būtumat motį, šito mono kriaučka sugadino grožiojų suknalį, padirbo kėp unt kumalas maunamų ir do išsiviepus uždainovo: aš pajimsiu suknelytį, tų šilkinį boltų, ir pasiūsiu vyrui kėlnias, kad nebūtų šolta. Sakau, kad dainuoji, gražiai dainuok, ko čia bliūvauji?

Musėt springsta iš pavydo, kad ošen vedėja dainuot, vyriokai ponevol išvalka iš namų. Ir dainuot ainu, ir unt viškų giedu. Ošen jau kėp ir bažnytina asu, ne davatka kokia brudas.

Do tunkiai ir vaikus pamokinu, kėp spavėdotis, kėp preit prė kunigo. Vėšpatė išganytasai, gėra dūšiai bažnytalaj, ir akis paganau unt barnus, katrė mon dainovo: josma josma šešius laukus pas jaunų mergėlį, linksmų, grožių, geltonplaukį, žolių kėp rūtalį.

Ošen bant kiek ir minkštabumba, ošaras traukia, kė pavakariais namo parėjus, storaulyvas vyrėlis toj – kurgi tėp ilgai prapuolai, jau siutas jėma, apsimynus lig lungų, par tokių nešvorų užkrėtimų kraujo gausiu. Mono žmonala gražuola, bulbų pravėrdi ir riogsok vienas, savo mundrystam kėp muilo burbulu julgai nepasdžiaugsi.

Visa loima, kad ošenai ajejei tyli žmogysta, sukalbu atožagariu širdžiu poterėlius, misliu, visokių do yr namė gėrybių, kad tik būt mon kuntrybas.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo