Kupiškio liaudies meno studijoje „Židinys“ atidaryta Violetos Laužikienės (kairėje) ir Liucijos Vilkaitės darbų paroda.
Kupiškyje liaudies meno studijoje „Židinys“ praėjusį šeštadienį atidaryta tautodailininkių Liucijos Vilkaitės (tekstilės) ir Violetos Laužikienės (verbų ir juostų) darbų paroda. Šių kūrėjų dirbiniuose gyva liaudiška tradicija, verčianti ne tik jais grožėtis, bet ir pamąstyti, padiskutuoti apie šios tradicijos perimamumą, apkritai apie liaudies meno reikalingumą įsigalint skaitmeninėms technologijoms, sparčiai keičiantis pasauliui.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pristatydama parodos autores Virginija Jurevičienė, Kupiškio rajono tautodailininkų vadovė, priminė, kad šie metai yra paskelbti Tautodailės metais, kad bus įvairių parodų, edukacinių užsiėmimų visiems, kurie nori rasti naujų saviraiškos formų. Be kita ko, tikimasi ir iš valdžios sulaukti didesnio dėmesio ir palaikymo.
Liucija Vilkaitė ir jos darbai.
Apie kičą ir lietuvių kalbą
Iš lininių siūlų nertas servetėles, maišelius ir didesnius moteriškus apdarus į parodą atvežė L. Vilkaitė, tikra kupiškėnė, kilusi iš Virbališkių. Moteris kurį laiką dirbo ir gyveno Palangoje. Ten ji kaip mezgėja, nėrėja buvo priimta į vietos tautodailininkų būrį, dalyvaudavo parodose. Išėjusi į pensiją, sugrįžo į gimtinę. Čia irgi dalyvauja tautodailininkų veikloje.
„Esu tikra kupiškėnė. Kaip sako mano gera bičiulė Palmutė, tik kupiškenckai kalbat bamoku. Rankdarbiai malonus užsiėmimas. Būdama studentė pradėjau megzti, nerti į drauges, į giminaites nusižiūrėjusi. Tai geras užsiėmimas. Kai pavargsti darbe, tai kažką narpliodama gali pailsėti.
Palangoje tautodailininkai mane į savo parodas priimdavo. Mūsų darbus komisija Klaipėdoje labai griežtai vertindavo. Akylai žiūrėta, kad viskas būtų padaryta natūraliomis medžiagomis, kad nenukrypta būtų nuo liaudiško stiliaus. Jei kokį, pavyzdžiui, blizgantį siūlą įpindavai, tai toks darbas būdavo atmetamas. Kičo nepraleisdavo.
Tarp palangiškių tautodailininkų nemažai buvo baigusių dailės technikumus, tikrų profesionalų. Aš esu tik dailės mėgėja, man buvo įdomu su meno žmonėmis pabendrauti“, – kalbėjo Liucija.
Paklausta, ką naujo šiuo metu mezga, neria, atsakė, kad į parodos atidarymą atvažiavusi su ką tik nusimegzta ilga liemene. Tai paskutinis darbas iš senų siūlų. Šiuo metu jau tapo madinga kažką iš seno perdaryti. Be to, gerų vilnonių siūlų ne visada pavyksta gauti, o išardęs kokybišką mezginį, jų gali prasimanyti. Pasak Liucijos, tai gera proga ir galvą pasukti, kaip spalvas suderinti, faktūrą.
„Manau, kad grįžtama prie autentiškų dalykų. Tautodailė tebėra ir šiais laikais reikalinga, kaip ir kitokios liaudies meno formos. Atsiranda tas tradicijas norinčio tęsti jaunimo. Mėgstu per televiziją pasižiūrėti Zitos Kelmickaitės parengtas laidas. Ten visokių perliukų surandama.
Tik pastebiu, kad pastaruoju metu atsirado labai plonytė riba tarp liaudies meno ir kičo. Mums nuo jaunumės buvo įkalta, kad visokie širdukai, balvoniukai – kičas, o dabar jų pilni prekystaliai.
Kartais tenka pamatyti labai kruopščiai atliktų meniškų darbelių, bet iš prastų, netvarių medžiagų. Jie neilgai išlieka. Tai kaip momentiniai fejerverkai, tik akimirkos žavesys. Esu senoviškas žmogus ir man atrodo, kad tokie darbai (statulėlės, paveikslai ir pan.) žmonėms turėtų išlikti ilgesnį laiką. Taip pat svarbu žinoti, kur tą liaudišką kūrinėlį padėti, prie kokios erdvės priderinti.
Neseniai viename laikraštyje skaičiau poeto, publicisto Vytauto Rubavičiaus pamąstymus apie Lietuvą, jos ateitį. Daug tiesos juose yra. Išties kaimai nyksta. Ten buvo mūsų šaknys, ant ko dar laikomės. Kalba mūsų miršta. Atsisakome tradicinių pavardžių formų. Esu lituanistė. Pastebiu, kokia skurdi, netaisyklinga pasidarė mūsų specialistų, valdžios žmonių kalba. Mažiau priekaištų dėl kalbos turiu dabartiniam Prezidentui ir suvalkiečiui Ministrui Pirmininkui. O dauguma kitų kalba be loginio kirčio, neskiria ilgųjų ir trumpųjų balsių. Jų kalboje pilna amerikonizmų ar rusicizmų, jų beriami žodžiai panašūs į kulkosvaidžio papliūpas. Ko tada norėti iš jaunimo? Prisimenu šviesaus atminimo kalbininką Kazį Ulvydą, kuris kalbos valandėles per radiją vesdavo. Jis ragindavo: „Nors vienas lietuvis kalbėkime lietuviškai“, – apie tautodailę ir kitus dalykus, kurie irgi su ja siejasi, kalbėjo Liucija.
Violetos Laužikienės verbos ir juostos.
Rankdarbių paviliota
Kupiškėnė V. Laužikienė, šiuo metu gyvenanti Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietėje, sėkmingai riša Vilniaus kraštui būdingas verbas. Neseniai ji per edukacinius užsiėmimus Kupiškio etnografijos muziejuje išmoko pinti tradicines kupiškėniškas juostas ir jau turi ką parodyti kitiems.
V. Jurevičienė Violetą apibūdino ir kaip gerą mezgėją bei siuvėją. „Židinio“ parodų salės užuolaidas ši moteris kūrybiškai pailgino. Rajono tautodailininkų vadovė informavo, kad vasario 22 dieną „Židinyje“ vyks Violetos vadovaujamas edukacinis verbų rišimo užsiėmimas. Norintiems to dalyko išmokti reikia atsinešti tik tvirtų siūlų kamuoliuką.
„Kai buvau bedarbė, pradėjau rinkti ir į namus nešti, džiovinti gėlytes. Man labai patiko Vilniaus krašto verbos, todėl ir pabandžiau pati tokių pasidaryti.
Jaunystės metais vienoje Klaipėdos profesinėje mokykloje mokiausi siuvėjos amato. Ten lankiau rankdarbių būrelį. Mūsų, aštuonių moksleivių, gobelenas sovietiniais metais buvo nukeliavęs į Maskvą, į liaudies pasiekimų parodą, ir gavo apdovanojimą.
Visokius rankdarbius labai mėgstu. Kai pinti juostas nusibosta, imuosi verbų. Kai tai pabosta, griebiuosi kokio siuvinio. Kad tik laiko būtų. Per dieną galiu padaryti 3–4 verbas. Vienai juostai nupinti prireikia ne mažiau kaip dviejų dienų“, – kalbėjo Violeta.
Pasak jos, dabar pats laikas prieš Velykas nusipinti verbų. Mat prieš Verbų sekmadienį senas verbas reikia sudeginti, o naujas – pašventinti.
Violeta ne tik laukuose ieško augalų savo verboms, bet ir pati pasisėja įvairių gėlių. Dienos jau ilgyn, pasak jos, pats metas apie tą sėją pagalvoti.
