KELIO ŽENKLAI. KUR JŲ IEŠKOTI?

Ada DVARIONAITĖ

Kas mėgsta keliauti, žino, kokie yra svarbūs kelio ženklai, posūkių ir kryžkelių, atstumų rodyklės. Tada gali susiplanuoti laiką, numatyti maršrutą ir stoteles.

To reikia ir gyvenime, reikia ženklų, stotelių, rodyklių, patvirtinimo, kad nepasiklydai ir nesuklydai. O kas gali patarti – mama, draugas, viršininkas, ekstrasensas, o gal Dievas?

Su Dievu susikalbėti sudėtinga, nebent Paskutiniojo teismo dieną jį pamatysime (taip teigiama Šventajame Rašte), dar ilgokai gali tekti laukti. Judėjams lengviau, jie turi Torą, kur surašyta 613 įsakymų, iš jų 248 privalomieji, 365 draudžiamieji, tiek, kiek metų dienų.

Kitos religijos taip pat turi savo patarimų rinkinius.

Taigi religingas žmogus turi atramą, bet religijai reikia laiko, o mes gyvename aktyviai, veržliai, ir, kol fizinis kūnas pajėgus krutėti, dėl dvasinės energijos ir visokių gyvenimo prasmių nesukame galvos.

Kad piliečiams reikėtų mažiau mąstyti, būtų tvarka, galvą suka valstybės institucijos, ten leidžiami įsakymai, nurodymai, įstatymai, kuriamos pareigybių ir kitokios instrukcijos.

Bene šią savaitę per nacionalinį radiją žinovai diskutavo, ką ir kaip gali ar turi kalbėti, komentuoti prezidento patarėjai, ar jie gali turėti savo nuomonę ir kaip ją reikšti viešai? Prieita prie nuomonės, kad mąstyti, žinoma, gali, bet kalbėti visko, ką sumąstė, nereikėtų.

Valstybė sprendžia ir kitus, tikėtina, svarbius reikalus – žaliųjų rodyklių sankryžose, alkoholio saugyklų-automatų, kurie visai nepaiso šalyje vykdomos kovos su alkoholiu politikos.

Daug dėmesio skiriama tvarkymui viešosios informacijos, kurios pateikimo apribojimai dažnai įvardijami, kaip asmens duomenų apsauga.

Negali valdininkai viešinti savo veiklos, šiaip sau užsimanę, negali atsakyti į žurnalistų klausimus, ypač jeigu susiklosto konfliktinė situacija, tarkim, įstaigoje Onutė susipyko su Danute, dar viską matė Petras, kilo triukšmas.

Reikia siųsti raštišką paklausimą aukštesnei valdžiai į sostinę, kad viešųjų ryšių specialistas pasigilintų, kas ten mažame mieste, mažoje įstaigoje nutiko, ir atsakytų po savaitės, kad nieko reikšmingo nebuvo.

Užtat ramu ir saugu žemosios grandies valdininkui, jis daro tai, ką leidžia jo tarnybinė instrukcija ir aukštesnis viršininkas. O jeigu nutinka, kad viršininkas liepia daryti tai, kas neparašyta, galima įtarti, netgi nerekomenduotina, kaip tada? Tada ištinka egzistencinė krizė, kai iškyla svarbūs dalykai, pasak realistų, ar turėsiu darbą ir uždarbį, pasak idealistų, o kokios mano vertybės?

Antra vertus, žmogus tėra silpna gamtiška būtybė. Anot japonų fiziko ir futurologo Michio Kaku, mūsų gamtiškoji beždžioniška sąmonė nesikeičia jau 100 tūkst. metų, mums rūpi turėti maisto, gerai atrodyti, kad susirastume partnerį, ir būti svarbiems savo socialinėje grupėje. Tai diktuoja žmogaus pasąmonė.

Kad šis pasvarstymas nebūtų pesimistiškas, dar pridėsiu Mahatmos Gandhi mintį: „Žmogui gresia septyni pavojai – be darbo sukauptas turtas, malonumas be dorovės, žinojimas be supratimo, verslas be etikos, mokslas be žmogiškumo, religija be tikėjimo, politika be taisyklių.“

Šį pamąstymą perskaičiau Jurgio Brėdikio knygoje „Kitokiu žvilgsniu“. Žmogus turi galių daug ką suvokti ir stengtis išvengti pavojų, nes jis turi ir pasirinkimo laisvę. O tai jau optimistiška mintis.

Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka