JAUNATVIŠKOS SAVIJAUTOS PRIEŽASTIS – VISKAS SU SAIKU

„(Ne)kasdieniška kasdienybė“

Daukučių kaime gyvenantis Bronius Balčiūnas šiemet švęs aštuoniasdešimtąjį gimtadienį.

Pozityvumo nestokojantis vyras noriai papasakojo apie savo gyvenimą, darbus ir meilės reikalus.

Bronius pratęs gyventi ūkiškai – tvartas pilnas naminių gyvulių. Pašnekovas mano, kad kaime gyventi gera ir kad į provinciją grįš vis daugiau žmonių.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Pirmą dieną – šiurpūs įvykiai

B. Balčiūnas – tikras žaidelietis, pagrandukas iš šešių vaikų šeimos. Pokštavo, kad daug kuo yra dirbęs, tik ne kunigu ir davatka. Vaikystės metais, kai vyresnė sesuo eidavo į bažnyčią, sakydavo, kad užaugęs taps vargonininku, bet mažo vaiko svajonės neišsipildė. Mama išmokė siūti su siuvimo mašina, tai dirbo samdomu siuvėju – gyvendavo pas žmones tol, kol visą šeimą apsiūdavo. Tik toks amatas nelabai patiko. Vėliau, baigęs trejus metus trukusius mokslus, dirbo vadinamuoju „politruku“ – kolūkio partinės organizacijos vadovu, pirmininko pavaduotoju politiniam masiniam darbui.

Buvo ir rajono tarybos pirmininku. Tačiau jaunuolį visuomet viliojo technika, mašinos, tai įsidarbino gaisrininku savanoriu Žaidelių gaisrinėje. B. Balčiūnas nesitikėjo, kad pirmomis darbo dienomis jo lauks sunkūs psichologiniai išbandymai. Tąsyk netoli Skapiškio degė namas, o jame – keturi vaikai. Gaisrinė mašina laukų keliuku sunkiai privažiavo, klimpo, o kai šiaip ne taip atvažiavo ir užgesino, iš namo liko tik nuodėgulių krūva. Į atmintį įstrigo vaizdas, kaip iš sudegusių anglių reikėjo rinkti vaikų kaulus.

Šis kraupus nutikimas B. Balčiūno neišgąsdino. Žaidelių gaisrinėje jis dirbo 24 metus. Keletą metų triūsė ir būdamas pensininkas. Kaip čia dykinėsi, jei darbas prie pat namų. Trobą Daukučiuose prie gaisrinės ir įsigijo turėdamas mintį, kad būtų patogu į tarnybą eiti. Nors ir nebedirba, dažnai ateina pas buvusius kolegas pasišnekučiuoti, apie senus ir dabartinius laikus padiskutuoti.

Išmokė arklį mandagumo

Tarnybą gaisrinėje B. Balčiūnas visuomet derino su gyvulių ruoša. Kadangi vyrai budėdavo po du, tai kartais Bronių išleisdavo apsiruošti. Ganyklos čia pat, tai karves pamelžęs vėl lėkdavo atgal į darbą. Gyvuliai darbui niekuomet nemaišė, jam, kaip viršesniam, mažiau valandų budėti reikėdavo, tai ir išsimiegodavo, ir ūkiu spėdavo pasirūpinti.

Pašnekovas tikino visada laikęs kokių nors gyvulių, nes kitaip gyventi nemoka. Labai myli arklius, nes jie protingi gyvūnai. Vienu metu net keturis eržilus yra laikęs. Vieną jų, širmį, buvo taip išauklėjęs, kad į namo vidų įeidavo, galva linktelėdavo (su šeimininku pasisveikindavo), apibėgdavo aplink stalą ir išeidavo.

„Seniau su arkliais į šokius Palėvenėlėje nukakdavom. Kol šokdavom, trypdavom, arkliai ganydavosi. Išeidavom prisišokę, kiekvienas savo pašaukdavom „kuzia, kuzia“ ir kas kur sau namo išsiskirstydavom“, – jaunystės laikus prisiminė B. Balčiūnas.

Nors arklių vyras nebeaugina, gyvulių jo tvarte netrūksta, laiko būrį avių ir kelių mėnesių telyčaitę. Ją atvežė geras pažįstamas. B. Balčiūnas žada paauginęs ją sukergti. Bus karvė, bus pieno, varškės, sūrio – nepražūsi. Be šių gyvulių, kieme vaikšto pulkelis vištų, katė ir amsi du šunys.

Šeimos B. Balčiūnas nesukūrė. Turėjo gyvenimo draugę, daugiau nei dešimt metų išgyveno, bet santykiai nutrūko. Vėliau buvo kilę minčių naują moterį susirasti, tačiau ilgai ieškojęs į tai numojo ranka.

„Šiuo metu simpatijos neieškau“, – nusikvatojo senjoras.

Kiek vėliau, jau surimtėjęs, B. Balčiūnas prisipažino, kad vienatvė jam nebaisi, moka išsiversti ir be moters. Gali ir grindis išsiplauti, ir cepelinų išsivirti, ir apsilopyti. Daržą nusiravėti irgi moka. Be to, nėra, kas nervina. Pats sau ponas, pats sau tarnas.

Išgyvena renesansą

Gyventi kaime B. Balčiūnui labai patinka, daugiabučiame name jam stigtų oro. Bute maža erdvės, o ir pragyventi iš nedidelės pensijos būtų sunku.

Jaunas būdamas kitaip galvojo, troško į miestą ištrūkti, tik tuometinė valdžia neišleido. Įtikinėjo, kad ten ne ką daugiau moka. Jei jau būtų išvykęs į miestą gyventi, vis vien būtų į kaimą grįžęs.

B. Balčiūnas prognozavo, kad tikrai padaugės žmonių, kurie grįš gyventi į kaimus, nes čia pigiau pragyventi. Daug ką lemia ir tai, kad žmonės išsiilgę ekologiško, ne konservantais persunkto, maisto. O natūralios mėsos, daržovių, kiaušinių galima tik kaime užsiauginti. Dabartinė ekonominė situacija šalyje senjorą tenkina. Prekių lentynos pilnos, tik turėk pinigų.

„Anais laikais, kai jaunas buvau, trūko maisto. Apie mėsą, duoną, silkę pagalvojus seilės varvėdavo. Eidavom į Kupiškį eilėje prie duonos stovėti. Tris kepaliukus nusipirkdavai, vieną eidamas namo sukramsnodavai.

Silkė buvo prabangos prekė, tai juokdavomės, kad vieną silkę visai šeimai reikia nusipirkti, prisikalti prie sienos ir mesti bulvę į silkę. Jei pataikei, tai valgysi silkiuotą bulvę, jei nepataikei, tai tavo paties bėda, valgyk sausą“, – šmaikštavo sunkų laikmetį prisiminęs B. Balčiūnas.

Sveikata pašnekovas nesiskundžia, tik laiko pritrūksta visur suspėti. Tai į svečius kviečia, tai į miestą reikia, tai visokie kasdieniai darbai nebaigti laukia. Jaunystės metais įvairiomis ligomis persirgęs vyras šiandien jaučia tikrą gyvenimo renesansą.

Labiausiai liūdina tik tai, kad iš šeimos belikęs vienas, visi broliai ir seserys jau mirę. Paklaustas, kokia stiprios sveikatos paslaptis, B. Balčiūnas atsakė, kad viską vartoja su saiku. Jei moki skanų alų pasidaryti, tai nereiškia, kad turi jį visą išgerti. Taip pat saikas būtinas valgant, dirbant ar ilsintis.