PAMĄSTYMAI (NE)DARBO TEMA

Vilė LEŠČINSKIENĖ,
žurnalistė

Tūlas kupiškėnas žino, kad darbą, o tuo labiau tokį, už kurį gerai mokama, šiame krašte rasti nelengva. Tiek visagalio „Google“ paieškoje įrašius „darbas Kupiškis“, tiek pati Užimtumo tarnyba nelabai turi ką pasiūlyti.

Iš keliasdešimties darbo skelbimų pačiame Kupiškio mieste skelbimus ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, o ir tie, kurie paskelbti, „kabo“ savaitėmis ir neaišku, ar niekas šių pareigų eiti nenori, ar darbuotojas seniai rastas, tik skelbimas dar neištrintas.

Kadangi Kupiškis yra mažas miestas ir informacija iš lūpų į lūpas sklinda greitai, net neklausinėjant galima išgirsti atsiliepimus apie vieną ar kitą darbovietę, o dažniau lankantis parduotuvėse, kavinėse ar kitose vietose pastebėti, kokiu dažnumu ten keičiasi darbuotojai.
Kai skelbimų tiek nedaug, tai nenuostabu, kad į vieną vietą pretenduoja kelios dešimtys žmonių. Telefonu atsiliepęs įmonės ar įstaigos atstovas dažniausiai prašo atsiųsti savo gyvenimo aprašymą, kurio perskaitymą lemia darbuotojo paieškas organizuojančio asmens sąžinė, o mintinai žinoma frazė „mes jums paskambinsim“ skamba dviprasmiškai. Tai gali būti kaip mandagus atsisveikinimas, bet gali ir iš tikrųjų suteikti vilties. Nes pasirodo, būna ir tokių skelbimų, kai stambios įmonės skelbia ieškančios darbuotojų, bet iš tikrųjų šiandien jų nereikia, o tik kaupiami darbuotojų gyvenimo aprašymai duomenų bazėje, jeigu jų prireiktų.

Kaip tapti tuo vienu laiminguoju iš keliasdešimties, kaip patikti darbdaviui per darbo pokalbį, patarimų, pamokymų, nors vežimu vežk. Antai karjeros valdymo treneriai teigia, kad reikia akcentuoti geriausias savo savybes. Tik ar kartais vaikystėje mūsų nemokė, kad girtis negražu? Nuo vaikystės įskiepytas auklėjimas išsilavinusį, bet savo nuomonės neturintį žmogų gali paversti potencialiu bedarbiu, metai iš metų ieškančiu darbo, kol galiausiai nusvyra rankos. Pavyzdžiui, jaunas vaikinas, baigęs tiksliųjų mokslų bakalauro studijas, nors šiandien ir labai paklausias, neranda darbo, nes yra linkęs save nuvertinti. Kaime iš jo visi šaiposi ir vadina „mamyčiuku“, šis savyje dar labiau užsidaro ir išvis nebeprisileidžia minties rasti ne tik svajonių, bet ir kurį kitą darbą. O savo galimybes pervertinantis žmogus greitai randa darbą, bet greit jo ir netenka, nes vieną dieną yla išlenda iš maišo.

Psichologai į darbo pokalbį siūlo eiti pasiruošus ir iš karto perspėja, kad galite sulaukti suktų darbdavių klausimų: koks atlygis jus tenkintų, ar ilgai ketinate pas mus dirbti ir net ką asmuo, kuris jūsų nemėgsta, pasakytų apie jus. Paskutinysis priverčia pasimesti pačių šalčiausių nervų savininką. Straipsniuose patys darbdaviai išduoda, kad geriausias atsakymas yra nuoširdumas.

Tačiau pirmiausia rekomenduojama nuspręsti, kuo norite būti. Ši informacija labiau orientuota į jaunus žmones.
Žurnaluose, internete ir kitur pilna įvairiausių testų, klausimynų, kuriuos atsakius paaiškėja, kokio pobūdžio darbą žmogui tiktų dirbti, o kokio – vengti.

Užimtumo tarnyba taip pat siūlo mokymus padėti atrasti save, tačiau juose porą kartų pabuvęs supranti, kad braukyk tuos testus kiek nori, jei pats nenorėsi, tai ir savęs neatrasi.

Statistikos departamentas paskelbė, kad 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais Lietuvoje buvo apie 90 tūkst. bedarbių, iš jų kone trečdalis – ilgalaikiai, kurie darbo neranda ilgiau nei metus. Per paskutinius tris praėjusių metų mėnesius ilgalaikių bedarbių padaugėjo 1,2 tūkst., per metus – beveik dvigubai daugiau. Žinoma, nedarbą lemia daugelis veiksnių, tokie kaip vaikų priežiūra ar savanorystė, studijos.

Į bedarbių statistiką patenka ir tie, kurie nenori dirbti ir kuriems dar joks darbas nesutvertas. Šie žmonės meistriškai įvaldę techniką, kaip neprarasti lėšų, o kartu ir išsisukti nuo darbo pasiūlymų.

Turi kalnus įvairiausių pasiteisinimų: nėra kuo nukakti į darbą, sutiktų dirbti, nebent jei darbdavys juos paimtų ir parvežtų, pamaitintų (rūkantieji pageidauja, kad nupirktų rūkyti) ir aprengtų, o ir alga per maža. Pateikus darbo pasiūlymą staiga mistiškai suserga, o jei sveiki, tai nueina į darbovietę, paprašo parašyti atitinkamoje lapo vietoje ir sėkmingai prasitęsia pašalpą. Negana to, jų vaikai, stebėdami tokį modelį ima pavyzdį iš savo tėvų ir taip klesti antra pašalpų gavėjų karta, o vyresnioji karta pakraupusi, kai paklausus paauglio, kuo jis nori būti, šis atsako – niekuo arba nustemba, kad užaugus reikia kažkuo būti.

Antra vertus, iš piktybiškai nenorinčių dirbti verta pasimokyti pragyvenimo receptų. Kaip žmonės mėgsta pajuokauti, jei Kupiškyje toks nedarbas, tai kodėl kasdien prekybos centrai pilni žmonių, o atsiimti sauso maisto davinio nepasiturintieji atvažiuoja su neprastais automobiliais?

Taigi, jei turite darbą ir jums patinka jį dirbti, esate laimingas žmogus.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo