GRAIT NEPAGES

„Paskalbosykim kupiškenckai“

Koja, įsmukus vailokėlio vidun, do negraitai sušyla. Kas kad ir punčėkom vilnonam, bobutas magztom, apmauta. Punčekytas tunkios, avės baltumo, kraštėliai jom iš mėlyno, kulnas dubultas. Pėrėjau par padlogų bosnyčiom, kad ir pakurtas pečius, ale požemi traukia šaltis. Paki šiliuma nuslais…

Vailokėliai nešti naša. Tai ne guminiai čebotai, purvyni apajį, kad vos velki poskum. Pašolį, giedra, nosin šaltis žnybja. Saulyta išlindo, tai jau širdala džiaugias, oran vobija.

O gryčioj gi masom kad paduoda! Lašiniai jau ušėtki susūdyti, kamoron – šaltojan galan – išnešti. Iš pusas pažundas jir jėknų pilna blėkėla jaknienio maltuvaj stingtėn pastatyta, žornos jau čystos, rytoj bus dydisai malimas kilbosom. Un plytos jau išvirta juka pėtum. O do skilundžiai, palingvicos, kumpiai. Oi jo joj dorbo kiek, kiaulį papjovus, tik sukis.

Vėnuogala apžiūrata. „Gera gi, mažnas kilbosos dėtėn“, – sanoja rokuoja visa. Marūdniausia diela visi taukėliai surinktėn, tadu molt spirginiom, taukai poskum piltėn.

O tom kartui išlaida mani nunėštėn dadai švėžios masos. Ne kažin kas aitų – palei sodų, tadu skersai kėlio, kitan įtropijus jau tiesiai kėman. Girgžt gir girgžt. Žėma gruodan įšolus, sniego daug, o takėlis pramintas tiek, kad ainunt raikia cielyt paduos. Aita būta dydalam kojom, taikau tai tokion vėnon abėjom savo įsistotėn. Nepareina onei. Suspyna abidvi, tik kaborkš unt sniego. Niekai masa, akvata pasvoliotėn. Šolta gi, nepages grait.

Eglė RAIŠIENĖ