Rašytojas Vidas Morkūnas kolegų vadinamas vienišu vilku ar šmaikščiai pavadinamas literatūriniu sadomazochistu. Niūri, tamsi terpė – rašytojo kūrybos plotai. Būtent juose karaliauja V. Morkūno veikėjai.
Autorės nuotraukos
„Ką skaitome“
Kupiškio viešojoje bibliotekoje lankėsi prozininkas, poetas, vertėjas Vidas Morkūnas. Rašytojas pristatė knygą „Pakeleivingų stotys“, kuri pretenduoja tapti metų knyga.
Naujoje knygoje gausu mirties, nusikaltimų ir kitų niūrių elementų. Laisvę skaitytojui interpretuoti mėgstantis autorius tikino, kad žmogaus požiūrį lemia tai, kokiu rakursu į šias situacijas jis pažvelgs.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kolegos vadina vienišu vilku
V. Morkūnas kilęs iš Naujosios Akmenės. Studijavo režisūrą, baigė kino scenaristų kursus. Nuo 2000 metų yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o jo knygos įvertintos kūrybinėmis premijomis.
Kupiškyje autorius lankėsi antrą kartą. Pirmąsyk viešėjo užpraeitą vasarą ir apie šį kraštą atsiliepė tik teigiamai. Juokavo, kad čia labai patiko ir kad dabar grįžo į Kupiškį prisistatyti.
„Taip susiklostė mano likimas, kad turėjau labai gerą mokytoją, kurią vadinau „mokaja“. Rašydavau dar negalėdamas dorai ištarti šio žodžio, nes toji „mokaja“ mane išmokė rašyti. Tas literatūrinis pasaulis mane, dar visai mažą vaiką, įtraukė ir nenorėjo paleisti.
Giliau pamąsčius, visas mano gyvenimas susijęs su raštu, su literatūra. Jei ne kuriu, tai verčiu knygas iš užsienio kalbų“, – pradėjo pokalbį V. Morkūnas.
Rašytojas kupiškėnams papasakojo ir apie pirmus literatūrinius bandymus – vaikystės metais parašytą romaną mokykliniame sąsiuvinyje. Pritrūkęs išmonės, paskutiniame, dvyliktame puslapyje, nupiešė iliustraciją – vieną visam romanui.
Pirmi bandymai, anot V. Morkūno, šiek tiek verčia susigėsti. Būdamas dešimtokas rusų kalbos mokytojai padovanojo savo eilėraščių sąsiuvinį, o ji buvusio mokinio dovaną atsinešė per rašytojo knygos pristatymą ir publikai tuos paaugliškus eilėraščius perskaitė. V. Morkūnas tvirtino pasijutęs nepatogiai, o klausytojai iš mandagumo pradėjo jį girti, kad jau tada buvo matyti dabartinės kūrybos užuomazgos.
Prozininkas sakė nesąs toks rašytojas, kuris tik priraitęs rankraščius tuojau neša knygą išleisti. Kūryba turi subręsti, susidėlioti į savas minčių lentynas, todėl geriau neskubėti.
Niekada nekyla ir baimė, kad jo kūrybos niekas neperskaitys. Gal dėl to kolegos V. Morkūną vadina vienišu vilku – gyvenimas susietas su rašymu, o knygų – nedaug.
Duoklė žmonėms
Kurdamas autorius laikosi tam tikrų principų. Vienas jų – „įkrauti“ žodžius taip, kad jie suskambėtų ir pasiliktų skaitytojo pasąmonėje, priverstų susimąstyti.
„Man visiškai nebūtina, kad skaitytojas suprastų, ką turėjau omenyje. Daug įdomiau, jei jis perskaitęs randa erdvę pamąstymams. Gana kukliai šio principo laikausi“, – savo kūrybą apibūdino V. Morkūnas, literatūros kritikų vadinamas vienu tamsiausių šiandienos prozininkų.
„Pakeleivingų stotys“ – trumpučių tekstų rinkinys. Šią knygą rašytojas kūrė daugiau nei metus. Mintis ją išleisti kilo parašius didžiąją dalį tekstų – kodėl gi jų nesudėjus į vieną knygą?
„Norėjosi atiduoti duoklę žmonėms, kurie kažkurį laiką buvo su manimi kartu. Beveik kiekvieno žmogaus gyvenimas, atitinkamai pakreiptas, kaip saulės zuikutis, gali nušvisti labai įdomiomis spalvomis.
Įvairiais rakursais galime pažvelgti, niūrus ar turtingas gali būti gyvenimas. Žmogui atrodo, kad jo gyvenimas – dešimtmečius trunkanti rutina, o iš tikrųjų jis nebemato, koks tas gyvenimas įdomus. Tiesiog pats žmogus savo gyvenimui uždeda rutinos apynasrį“, – mano rašytojas.
V. Morkūnas norėjo įamžinti tuos, kurie pamiršti, nuskriausti, atstumti. Knygoje daug asocialių asmenų, turinčių priklausomybę, nusikaltusių, arba numatoma tokia jų ateitis. Pasak jo, ir tokie žmonės nusipelnę būti aprašyti. Savotiškas egoizmas – remtis kitų gyvenimais, tų žmonių nė neatsiklausus, dažnai nežinant vardo, pavardės, išnaudoti tuos gyvenimus ne bet kaip, o literatūriškai pavarčius, pasukiojus ar pridėjus, nuėmus įvairių detalių.
Rašytojas įsitikinęs, kad kaži ar tas aprašytas jo sutiktas (dažniausiai tik akimirką) žmogus knygoje save atpažintų. Iš viso jo paliktas tik grubus literatūrinis branduolys. Paradoksalu, kad ir koks įdomus įvykis tam veikėjui būtų nutikęs, rašytojo išmonės nepatobulintas jis kūrinyje bus neįdomus ir suvokiamas kaip išgalvotas, nors buvo priešingai. Todėl kuriant labai svarbu pajusti, kiek reikia pakreipti, kad tekstas suskambėtų, atrodytų tikroviškai ir literatūriškai. Kitaip tariant, gryno žmogaus yra kauliukas, o visa kita – prilipdyta.
„Karščiuojantys“ personažai
V. Morkūno knygoje „Pakeleivingų stotys“ aprašytos kraupios ir kartu neįtikėtinos situacijos – vyras moteriai autobusų stotyje perveria strypu galvą, protinę negalią turinti, lytiškai plintančiomis ligomis serganti mergina miršta vandens bokšte, ar visų užmirštas miręs alkoholikas paliekamas pūti kombinate.
„Sulaukiu replikų, kad esu sadomazochistas. Man labai patiko vienos režisierės frazė, kad scenoje įdomus tik „karščiuojantis“ žmogus. Taip ir literatūroje. Šie žodžiai tarytum mano kūrybos moto. Žinoma, šie nutikimai sukurti, tačiau gyvenime dar ne taip nutinka“, – šypsojosi fantazijos nestokojantis bibliotekos svečias.
Šešiasdešimt devyni knygos tekstai sudėlioti atitinkama tvarka. Anot V. Morkūno, jie atrinkti pagal kategorijas dėl to, kad nesinorėjo visų veikėjų matyti vienoje masėje – kiekvienas veikėjas savitas, įdomus. Taip gimė „turtingieji“, „degto molio“, „nedegto molio“, „bevardžiai“ ir kitoms kategorijoms priklausantys personažai. Pažodžiui autorius paaiškino ir knygos pavadinimą.
„Pakeleivingi, nes tie žmonės kažkada buvo pakeleivingi mano, kaip rašytojo, gyvenime. O žodžiu „stotys“ noriu aprėpti tiek transporto, tiek kryžiaus kelio stotis“, – teigė V. Morkūnas.
Niūri erdvė, mirtis, griūtis – tai rašytojo erdvės, po kurias jis klaidžioja daugelį metų. Todėl vieno gero draugo pasiūlymas, kad gal jau metas kaip nors grakščiai, elegantiškai su tuo atsisveikinti, privertė V. Morkūną susimąstyti – kas žino, gal reikės ieškoti naujų kelių?
