„Jie gyveno šalia mūsų“
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metais sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Buvo paskelbta rezoliucija, kurioje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.
Kasmet sausį prisimenamos ir įprasminamos per Antrąjį pasaulinį karą nacių vykdytų masinių žudynių aukos. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinti Aušvico stovyklos mirtininkai: 7 tūkst. leisgyvių kalinių, iš jų – 130 vaikų. Nuo 1940 iki 1945 metų čia nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių: žydų, lenkų ir kitų tautybių žmonių iš visos Europos.
Aušra JONUŠYTĖ
Kupiškio centras 1932 metais. Dešinėje didžioji žydų sinagoga.
Juozo Karazijos nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas
Žudynėms vadovavo vokiečių žvalgybininkas
Skaudus ir tragiškas likimas, kaip ir visose nacių okupuotose teritorijose, ištiko ir Kupiškyje gyvenusias žydų šeimas, ir sovietinius aktyvistus.
Sovietų–nacių karo išvakarėse Kupiškyje gyveno apie pusantro tūkstančio žydų (pagal kitus šaltinius – 1200, arba 42 proc. miesto gyventojų), kurie beveik visi buvo nužudyti laisvamanių ir žydų kapinėse Kupiškyje.
Iš pradžių Kupiškio karo komendantu kelias dienas buvo vermachto majoras Hiubentalis. Pastarajam iš Kupiškio išvykus, 1941 m. liepos pirmomis dienomis miesto komendanto pareigos atiteko Kupiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojui, vokiečių žvalgybininkui Verneriui Liovei. Jo padėjėjais buvo paskirti Kupiškio gimnazijos gimnazistai Petras Bernatavičius ir Antanas Jokantas. V. Liovės sekretore komendantūroje dirbo Kupiškio gimnazijos mokytoja Vilhelmina Kregždaitė. V. Liovė, įsikūręs Kupiškio valsčiaus savivaldybės pastate, jautėsi visateisis šeimininkas ir žmonių likimų valdytojas. Atsivertę vyresnės kartos kupiškėnų atsiminimus apie nacių ir vietinių jų pagalbininkų vykdytus žiaurumus, rasime ir vieną ryškų epizodą, likusį pasakotojų atmintyje: „Kai į Kupiškį įžengė vokiečių daliniai, buvo duotas nurodymas susirinkti vidurinės mokyklos mokytojams. Pasirodė V. Liovė, švarką persijuosęs plačiu diržu, o prie jo – pistoletas. Visus apžvelgęs šūktelėjo: „Kur tas komunistas mokyklos direktorius Šimaitis?“ Pats Liovė prisistatė kaip Kupiškio komendantas ir paprašė vykdyti jo įsakymus. Jam paliepus buvo surašinėjami nepabėgę komunistai, sovietų valdžios aktyvistai, žydų tautybės piliečiai. Per masines jų žudynes, 1941 m. vasarą, atsikratyta ir buvusiais mokyklos komjaunuoliais, net komendanto mokiniais.“
Laisvamanių kapinės. 2020 m.
Aušros Jonušytės nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas
Šie mokiniai per pirmą sovietinę Kupiškio okupaciją, klasės auklėtojui V. Liovei vaidinant lojalų ir paklusnų naujos valdžios įsakymų vykdytoją, prievarta ir su dideliu spaudimu versti stoti į komjaunuolių gretas. Kupiškio gyventojams nepasisekė, apie juos išsamią ir visapusišką informaciją turėjo jau ir pats komendantas. Dažnai pasislėpti ar pasitraukti laiko nelikdavo.
Liepos pirmomis dienomis V. Liovės įsakymu savisaugos būrys pradėjo šaudyti suimtus ir areštinėje (daboklėje) laikomus įvairių tautybių komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus. Tarp sušaudytųjų nemažai buvo ir žydų. Į Kupiškio daboklę (Gedimino gatvėje) prie Kupos upės kranto buvo uždaryti ne tik vietos, bet ir aplinkinių valsčių (Viešintų, Šimonių, Skapiškio, Subačiaus) partiniai ir sovietiniai aktyvistai. Kartais suimtųjų atveždavo net iš Rokiškio. Kameros buvo sausakimšai pripildytos suimtų žmonių. Vyrus ir moteris laikė atskirose kamerose. Suimtieji dažniausiai buvo pasmerkti mirčiai be tardymo ir teismo, daugiausia dėl priklausymo komunistų partijai, komjaunimui arba dėl darbo įvairiose sovietinės valdžios įstaigose. Kartais areštuotuosius tardydavo. Neretai tardomieji būdavo mušami. Iš pradžių suimtuosius šaudydavo net kelis kartus per savaitę. Prieš sušaudymą dažnai žiauriai mušdavo. Šaudydavo naktį Kupiškio žydų arba laisvamanių kapinėse.
Paminklas sušaudytiems žydams laisvamanių kapinėse. 2020 m.
Aušros Jonušytės nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas
Kupiškio žydų naikinimas
Kupiškio žydų persekiojimas prasidėjo jau pirmomis nacių okupacijos dienomis. Iš pradžių visi Kupiškio žydai buvo priverstinai apgyvendinti vienoje nuošalioje Kupiškio gatvelėje (kai kurie liudininkai nurodo Alyvų ir Vilniaus gatvės dalis arčiau Kupiškio centro). Policininkai sudarė visų Kupiškio žydų sąrašus. Žydus areštuoti tekdavo vietos policijai, kuriai tuo metu vadovavo Petras Greičiūnas. Maždaug po mėnesio jie buvo perkelti į areštinę Gedimino gatvėje. Iš čia grupėmis reguliariai varomi į laisvamanių ir žydų kapines (maža dalis) ir šaudomi. Prieš sušaudymą, V. Liovės nurodymu, dar būdavo apiplėšiami, atimami vertingesni daiktai ir pinigai. Konfiskuotus pinigus V. Liovė sudėdavo į vokus ir užantspauduodavo. Po to juos perduodavo į banką.
Šaudymo dieną V. Liovė į savisaugos būrį atsiųsdavo savo adjutantą, nurodydamas surinkti egzekucijai reikalingą skaičių kareivių. Šaudymo vietoje (žydų arba laisvamanių kapinėse) iš anksto būdavo iškasamos duobės. Jas iškasdavo patys kaliniai arba rusų karo belaisviai (jų Kupiškyje tuo metu buvo apie 20). Egzekucijai vykdyti paskirtus kareivius nuvesdavo prie savivaldybės pastate įsikūrusios komendantūros. Čia V. Liovė perduodavo mirčiai pasmerktųjų sąrašą. Po to kareiviai nueidavo prie Kupos upės buvusios areštinės. Vietos policininkai pagal sąrašą išvesdavo mirčiai pasmerktus kalinius ir kartu su kareiviais juos nuvarydavo į sušaudymo vietą. Ten prie duobės juos sušaudydavo.
Žudynėms dažniausiai vadovavo puskarininkis Juozas Damidavičius. Sunaikinus žydus, masinės komunistų ir sovietinių aktyvistų žudynės Kupiškyje baigėsi 1941 m. rugpjūčio pabaigoje. Likę suimtieji buvo uždaryti į Kupiškio daboklę, o vėliau išvežti į Panevėžio kalėjimą.
Paminklas žydų kapinėse Kupiškyje, kur 1941 metais šaudyti žydai,
lietuviai ir rusai. 2020 m.
Aušros Jonušytės nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas
Skaičiai skelbia šiurpią statistiką
Kupiškyje 1941 m. vasarą galėjo būti nužudyta apie 1,5–2 tūkst. įvairių tautybių žmonių. Visgi labiausiai nukentėjo Kupiškio miestelio ir valsčiaus žydai – faktiškai visa vietos žydų bendruomenė buvo sunaikinta.
Skirtingai nuo kitų Lietuvos vietovių, masines žudynes Kupiškyje organizavo daugiausia ne vietos gyventojai, bet iš buvusių Raudonosios armijos dezertyrų suformuotas savisaugos dalinys.
Išskirtinis ir Kupiškio komendanto V. Liovės vaidmuo – sunku surasti Lietuvoje panašų atvejį, kad vietos (ne vermachto) komendantūrai ir masinėms represijoms būtų vadovavęs ne čionykštis pareigūnas, bet iš Vokietijos atvykęs asmuo.
Minėti faktai rodo, kad 1941 m. vasara buvo labai tragiškas Kupiškio istorijos laikotarpis. Ilgaamžėje Kupiškio praeityje nebuvo kitų panašių įvykių, kai per tokį trumpą laiką, beveik per du mėnesius, būtų nužudyta tiek daug žmonių.
Neliko abejingi pasmerktųjų likimui
Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, Kupiškyje ir jo apylinkėse atsirado drąsių geros valios žmonių, pasiryžusių padėti persekiojamiems žydams. Gydytojas Ipolitas Franckevičius slėpė 3 ar 4 žydes, tačiau kažkas įskundė, moterys buvo sulaikytos ir sušaudytos. Gydytojas I. Franckevičius ne kartą bandė užstoti žydus, kreipdamasis į Kupiškio komendantą V. Liovę. Toks mediko atkaklumas labai nepatiko vokiečiui, kuris nesileido į kalbas ir nutarė jį įbauginti, o gal ir susidoroti. Vieną naktį gydytoją išvedė iš namų stebėti 13 žmonių egzekucijos. Šūviams nutilus, įsakė lipti į duobę ir patikrinti, ar visi žydai nebegyvi. Girti apsauginiai daktarą vadino žydų karaliumi ir gąsdino palaidosią gyvą duobėje. Tačiau užkasti sušaudytųjų atvaryti rusai belaisviai padėjo garbiam medikui išlipti iš duobės ir liepė bėgti.
Žvakių liepsnelės ir gėlės – sušaudytiems žydams, lietuviams ir kitų tautybių žmonėms. 2020 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Vieną žydų šeimą priglaudė Povilas Balčiūnas iš Didžiagrašių kaimo. Neabejingas žydų likimui buvo ir iš Rudikų (Kupiškio valsč.) kilęs garsus kraštotyrininkas Juozas Petrulis. Jis gyvendamas Šiauliuose per karą slėpė žydus.
Kupiškio rajono Palėvenės šv. Domininko, šv. Pranciškaus ir šv. Lauryno bažnyčioje dirbęs kunigas Zenonas Karečka karo metais rūpinosi iš Vilniaus geto pabėgusiomis žydaitėmis Mira Burde ir dešimtmete Irma Degon, Laukminiškių kaimo valstiečio Povilo Vilko šeima globojo iš žudynių vietos pabėgusį žydų jaunuolį, kurį vadino Petriuku.
Povilas Tamošiūnas iš Subačiaus nuovados kalėjimo, slapta nuplėšęs spyną, išleido Sonią Kušneraitę ir Rachelę Rozenbergaitę.
Pirmasis Kupiškio bažnyčios altarista Feliksas Ereminas slėpė jau minėtą žydaitę Rachelę Rozenbergaitę, Kupiškio rajono Subačiaus klebonas Vincentas Beinoris slėpė Simchą (Simą) Ševelytę (Cion), rasdavo laikiną prieglobstį ir kiti žydų tautybės žmonės.
Ūkininko Juozapo Markevičiaus šeima iš Kupiškio rajono Trinapolio vienkiemio išgelbėjo devynis žydų tautybės asmenis.
Gelbėjo ir dar daugelis kitų mūsų krašto žmonių, kurių vardų ir pavardžių jau nesužinosime, tik kartkartėmis apie tai mus pasieks liudijimų fragmentai.
Rašant straipsnį naudotasi Vidmanto Markevičiaus iš Panevėžio ir buvusio mokytojo istoriko Jono Babicko iš Kupiškio rajono Subačiaus miesto archyvais, dr. Arūno Bubnio ir dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsniais iš 2016 m. leidinio „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“ bei duomenimis, saugomais Kupiškio etnografijos muziejaus skaitmeninėje laikmenoje.
