GYVĖNIMAS BAGA, SKUBA

„Stati tarma“

Palmira KERŠULYTĖ

Nebatoli matų golas, o klausimam nėr golo. Praina čėsas, tartum ir nebuvo nieko. Ėch, skrenda laikas kėp pakaustytas! Ale gol linksmūs matai buvo, grožūs, tekėjo ramiu vagu gyvėnimas, gol geriau ir neraikia? Kiek tų dabar yraj visokių pėrmainų, o žmogum vis sunkumo davolei. Visgi žmonas ramanas, linksminas, negi tėp bus apsiniaukį kėp debesis.

Par matus tau koilį koso valdžia, ir nekų tagauni, moža aždirbi. O raikia to, raikia ano, visa valdžia atsijema, tau, žmogėli, nieko nebalieka, kėp nori gyvink. Pilvas – tasai progaras, par vosarų laki laki, paržėm pėrvarai, visakų suvolgai.

Mylak svieti, kožnų odvinto rytų srebiu zupį, žuvį dugni bliūdo gol rasiu? Negaliu rėbiai volgytėn, apsitapa širdis, pasdoro šleikštu, galva nerami, kėp ir voras musių pjauna, ramo ada. Sunkiai privolgau, tadu noktį miegas šukėm. Ir dienų vaidanas, kė nepasilsi.

Misliu, ko gi ošenai čia vis risčiom, negi rugiai byra? Tokia jau natūra, kad smarki žmogysta asu ir su parkūnu galiu ait spordytųs, apsisuku unt vieno kulno, vėl paknopstom lakiu. Matai, prigimimas ne vežimas, neišversi.

Do ošenai ir stočmiegė, keliu ainu, pastoviu, numiegu ir vėl ainu. Unt paukštelius pasižiūriu, kėp jė laisvai skrajoja, nei nematai, kėp kurapka dada kojytas, tartum rieda, nei kojų nemėčioja. Knebinėjos visųdėn, o tolko, naudos tiek, kad pareitų liuikon. Prašau, skolsyk, Dieve, duok ramybas, kad mokėčia razumnai gyvintėn, kad atminčia – neskubyk, su noravu Dievui dūšių ataduosi. Kad kur skrodžiai žėma man pajimtų, ko neįsikalu galvon, kad sveikata brungiausia, o ne skorbas – turtai?

Gol mon smagalva sukas, kad niekus kalbu, kėp kokia roila poistu? Kėp dabar pasaulis gyvana, tai kų gi čia, rojus, kasdėn tau pyrogas. Gerai senėlis pranašovo, kad skraidis mašinos gelažinas padungėj, nešios moteras kėlnias.

Ir ošenai tunkiai kėlniom bil kokiom apsiskraistuoju, išsimoliavoju, susirenku kas brungiau ir ainu svietų gundydama. Ne karoliaus gimimo, ale karūnų kėp gaidys nešioju. Jau kadai kodžių golo su galu nesumazgu, ausų nesmoto iš po skolos, susiedai visi garbavoja, do įsivaizdinu! Gol ošei bjaurus podaras, kad ir draugėlas brūkš ir praina, nosį užsukį?

O kas čia mon, savo dainalį užtraukiu: Kupišky pas tų smorvį opa pa, ir pragėriau juodų korvį tirlirly opa pa. Pinktadėnį gimus, posnyko dienų, gol užtat asu tokia pikta?

Kad būt matai švinčių ir maišas pinigų, tai būt spakaina gyvintėn. Protėl, protėl, sugrįžk nors unt didžiųjų švinčių!
Katauno, bamisliunt apė gyvėnimų, kūčiukai, porpeliukais vadinu, apidegė, gol nuvėjo par nieka? Gol naujais matais visiem raiks taikyt iš paskutinio, tadu ir man visi mylas?

Nuotrauka iš redakcijos archyvo