KURIA IŠ TO, KĄ RANDA ŠIMONIŲ GIRIOJE IR UOŠVĖS LIEŽUVYJE

Simona Grigaitė yra dirbusi ir gedulo, ir proginės floristikos srityse. Nors šiuo metu dirba banke, floristikos neapleido – tai vienas didžiausių jos pomėgių.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Vilniuje gyvenanti kupiškėnė Simona Grigaitė – meniškos sielos mergina. Nors Simona dirba banke, po darbų pasineria į floristinių dirbinių kūrybą. Meilę gėlėms jai įskiepijo didžioji pagalbininkė – močiutė Stefanija.

Pastarosios savaitės Simonai buvo labai darbingos – draugai užprašė advento vainikų. Tačiau kūrėja priima tik nedaug užsakymų, nes nori, kad kiekvienas darbas būtų savitas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Finansai ir floristika – du priešingi poliai. Kaip nusprendei mokytis gėlių meno?

Baigusi ekonomikos studijas Lietuvoje išvykau į užsienį ir savo gamybos saldumynus tiekiau restoranui. Nors buvau susikūrusi finansiškai saugią aplinką ir susiradau draugų iš viso pasaulio, bet šeimos ilgesys ragino sugrįžti – taip ir padariau. Tuo metu buvo labai madinga tortų puošyba gyvomis gėlėmis, todėl nusprendžiau gilintis į floristiką ir susiradau floristų kursus.

Per kursus gilinaisi ir į gedulo floristiką. Šiek tiek darbavaisi šioje srityje, tačiau nelikai. Kodėl? Ar sunku kurti ten, kur tvyro laidotuvių atmosfera?

Kiekvieną darbą Simona kuria su meile ir atsidavimu. „Noriu, kad kiekvienas darbas būtų išskirtinis ir padarytas tik konkrečiai galvojant apie tą žmogų“, – teigė pašnekovė.

Mano nuomone, Lietuvoje labai neskoningai, ir sakyčiau, senamadiškai žiūrima į laidotuvių puošybą. Pagalvojau, kad aš, kaip jaunas žmogus, į šią nusistovėjusią sritį įpūsčiau naujovių. Patyrę gedulo floristikos vilkai bent Vilniuje yra vyresnio amžiaus žmonės, todėl mačiau šios srities nišą.

Baigusi kursus įsidarbinau vienuose laidojimo namuose, kad pasisėmusi patirties galėčiau sukurti kažką savito ir gražaus. Dirbdama pamačiau, kad ten veikia monopoliai ir nebus paprasta integruotis, nes verslo konkurentai naujokus tiesiog bando išstumti iš rinkos.

Aplinka buvo labai slogi – kasdien girdėjau laidotuvių maršus, bet į tai žiūrėjau kaip į darbą ir neįkainojamas pamokas. Maniau, kad manęs aplinka neveikia, tačiau mano vaikinas situaciją jautė kitaip, net košmarus naktimis sapnuodavo, prašė ten nedirbti. Galiausiai paklausiau.

Perėjai į proginę floristiką, tačiau galiausiai sugrįžai prie finansų srities. Ar darbas gėlių salone tapo nuostolingas?

Dėl uždarbio tikrai negalėjau skųstis, tačiau buvo savų niuansų. Floristo darbas atrodo labai romantiškas, kol nepatiri to savo kailiu. Dėl ilgų darbo valandų ir stovėjimo tino kojos, o nuo drėgmės ir šalčio pradėjo trupėti dantys.

Turiu vieną labai teisingą moterį, atėjusią į mano gyvenimą krikšto tėčio dėka. Ji man primena, kad gyvenimą reikia mylėti, o dirbti tai, kas patinka, ir svarbiausia klausyti savo širdies.

Dėl sveikatos ir nepatiriamo džiaugsmo nutariau, kad reikia viską keisti iš pagrindų. Jau daugiau nei metus dirbu banke, bet noras kurti niekur nedingo, tai, ką sukuriu, pasidaliju su draugais.

Ko dažniausiai prašo draugai? Ar kasmet norinčių Tavo darbų žmonių tik daugėja?

Prieš Vėlines gaunu nemažai vainikų užsakymų. Turiu draugus, kurie jau antrus metus iš eilės prašo manęs advento vainikų. Pasidaliju darbų nuotraukomis socialinio tinklo paskyroje, tad norinčių atsiranda ir daugiau. Priimu nedaug užsakymų, nes noriu, kad kiekvienas darbas būtų išskirtinis ir darytas tik konkrečiai galvojant apie tą žmogų.

Kas Tave įkvepia kurti? Gal turi pagalbininkų? Rankoms labiau paklūsta natūralios ar dirbtinės medžiagos?

Turbūt niekuomet ir nekurčiau, jei ne mano močiutė Stefutė. Nuo vaikystės mačiau rožių krūmus prie močiutės namų ir jos didelę meilę gėlėms – kaip su jomis kalbasi, glosto ir gėrisi. Močiutė yra mano didžiausia pagalbininkė – rudenį kartu darome iš šieno vainikų karkasus. Vaikštome po mišką ir renkame kerpes, apsamanojusias šakeles, kankorėžius, giles su kepurėlėmis ir kaštonus. Tai pats brangiausias laikas. Myliu tave, Močiute!

Mano darbai įkvėpti gamtos. Maišau dirbtines medžiagas su natūraliomis – tai, ką randame didingoje Šimonių girioje ir išpuoselėtame Uošvės Liežuvyje.

Kaip manai, ar rankų darbas šiais laikais vertinamas?

Mano šeimoje visada buvo vertinamas rankų darbas. Mama nuo vaikystės moka megzti, nerti, nors ir neturėjo kantrybės manęs išmokyti, džiaugiuosi jos darbais, jie velniškai geri, net vestuvinę suknelę yra nunėrusi. Alpakų vilnos kojinės su įmantriais raštais apskritai yra tobulas išradimas – šildo kojas ir padeda greičiau užmigti (dirbant sėdimą darbą mano kojos labai šąla). Kadangi pati užaugau tokioje aplinkoje, kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad žmonės ima vertinti rankų darbą nei pasiduoda prekybininkams ir abejotinos kokybės gaminiams iš parduotuvės.

Floristiniai darbai dažniausiai yra proginiai. Kokios šventės Tau pačios svarbiausios?

Esu labai įvairiapusiška, be floristinių darbų, turiu ne vieną pomėgį.

Mėgstu gaminti saldumynus, eksperimentuoti virtuvėje, sugalvoju naujus receptus. Dar labai mėgstu organizuoti savo gimtadienius, stengiuosi nė vieno nepraleisti. Tą dieną būnu pati laimingiausia, nes galiu suburti šeimą, artimus draugus ir matyti juos vienoje vietoje.

Antra mano mėgstamiausia šventė yra Kalėdos. Skaitytojams linkiu pajausti švenčių dvasią, kuriant žaisliukus, ir prisiminti, kad Kalėdos – tai ne lėkimo per parduotuves ir pirkimo maratonas, o proga pabūti su artimaisiais, juos aplankyti. Juk didžiausia dovana yra mūsų laikas.

Kokią kalėdinio žaisliuko idėją pasiūlytum „Kupiškėnų minčių“ skaitytojams?

Reikės kažko apvalaus, tai gali būti senas, jau pabodęs kalėdinis žaisliukas, gerai būtų nedūžtantis. Taip pat reikalinga patinkama medžiaga, didesnė apvali lėkštė ir karšti klijai, o dekoras – fantazijos reikalas.

Pirmiausia reikia išsikirpti medžiagą pagal lėkštės formą. Į iškirptą medžiagą dėti turimą apvalų daiktą ir jį aptraukti medžiaga, paprasčiausiai suimant ir surišant, o medžiagos perteklių nukerpant – turi likti skiauterėlė.

Kai turime karkasą, reikia tik papuošti. Tinka karoliukai, sagutės, kankorėžiai, plunksnos ir kiti atributai. Juos prie žaisliuko prilipdome karštais klijais. Štai jums ir žaisliukas, kurio parduotuvėje nerasite.