Darnia ir tvaria, daugiau nei penkiasdešimt metų trunkančia santuoka gali pasidžiaugti Danutė ir Albinas Svilai, Bronė ir Feliksas Bošai.
Lapkričio 30 dieną į Noriūnų laisvalaikio salę kvietė neeilinis renginys „Auksinės meilės melodija“, skirtas penkiasdešimt ir daugiau metų santuokoje gyvenančioms seniūnijos poroms.
Šventės organizatoriai tikisi, kad ši graži idėja išplis į kitas seniūnijas ir net kitus rajonus.
O ir jaunajai kartai verta iš vyresniųjų pasimokyti, kaip santuoką reikia išsaugoti.
Renginyje dalyvavo daugiau nei dešimt ilgai ir laimingai susituokusių porų. Pasak jų, stebuklingo darnios santuokos ingrediento nėra. Jei žmogų myli, tai jį ir gerbi, o jei gerbi – tai sugebi prisitaikyti, suprasti ir palaikyti net sunkiausiais gyvenimo momentais.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Lyg tikros vestuvės
Svarbiausia – mylėti vienas kitą. Tuo įsitikinę Palma ir Antanas Smičiai.
Noriūnų bendruomenės pirmininkės Daivos Bubulienės teigimu, tokio pobūdžio renginys vyksta jau antrą kartą.
Pirmą sykį šventė surengta prieš penkerius metus, tik joje dalyvavo poros iš Noriūnų. Šįkart prisijungė sutuoktiniai ir iš aplinkinių kaimų – Byčių, Smilgių, Palėvenės, Siaurių.
D. Bubulienė tvirtino, kad Noriūnų seniūnijoje yra apie trisdešimt porų, kurios susituokusios penkiasdešimt ir daugiau metų, tačiau iš visų porų į renginį atvyko trylika, nes užlipti į Noriūnų laisvalaikio salę trečiame aukšte kai kurie dalyviai atsisakė dėl sveikatos problemų.
Todėl D. Bubulienė pažadėjo, kad po penkerių metų renginys vyks vasarą ir taip aukštai lipti poroms tikrai nebereikės.
Poros buvo pakviestos atnaujinti savo vestuvių įžadus ir pasijusti lyg tikrose vestuvėse – su piršlio pašmaikštavimais, svočios pyragu, muzikantais, vaišėmis ir būriu sveikintojų.
Linksmai nusiteikę piršlys ir svočia – Danutė Petrušauskienė ir Gintautas Vaitonis.
Pagarba ir rūpinimasis
Linksmai ir kupiškėniškai kiekvieną porą pristatė piršlys Gintautas Vaitonis ir svočia Danutė Petrušauskienė.
Iš visų susirinkusių porų ilgiausiai santuokoje gyvena Stasė ir Bronius Žalnieriūnai iš Palėvenės kaimo. Stasė kilusi iš Palėvenės, o Bronius iš Buivėnų. Abu susipažino dirbdami kolūkyje.
Stasė buvo vos aštuoniolikos, o Bronius – penkeriais metais vyresnis. Vestuvės buvo kuklios – trys poros ir muzikantas.
Susituokę jaunieji gyveno mamos namuose, bet troško išeiti gyventi atskirai. Gavę banko paskolą pasistatė naujus namus ir laimingai gyvena daugiau nei šešiasdešimt metų. Pora susilaukė keturių atžalų, džiaugiasi penkiais anūkais ir septyniais proanūkiais. Per visą santuokinį gyvenimą sakė gražiai sutarę, nesipykę. Anot S. Žalnieriūnienės, kartais gyvenimas atrodo sunkus, bet kartais – labai gražus. Tereikia jį suprasti, juo džiaugtis ir mylėti.
„Vienas kitą gerbkit, rūpinkitės ir nugyvensite ilgus metus kartu, kaip mes su Broniuku“, – teigė S. Žalnieriūnienė.
Tuoktis neskubėjo
Onutė ir Alfonsas Bolnai kartu jau penkiasdešimt ketverius metus.
Autorės nuotraukos
Onutė ir Alfonsas Bolnai kilę iš Kupiškio rajono. Alfonsas iš Akmenių, o Onutė, buvusi Audickaitė, – iš Palėvenėlės. Susipažinę per draugės vestuves tuoktis neskubėjo, aukso žiedus sumainė tik po trejų draugystės metų.
Susituokę pasistatė namus Noriūnuose ir visam laikui čia pasiliko. Alfonsas dirbo Noriūnų melioracijos statybos ir montavimo valdyboje traktorininku, vėliau tiekėju. Kol sveikata leido, ilgus metus tarnavo bažnyčiai.
Onutė dirbo darbininke melioratorių įmonėje, vėliau – vaikų darželyje. O. ir A. Bolnai susituokę 54 metus. Pora užaugino du vaikus – Rolandą ir Darių.
Turi penkis anūkus ir proanūkį. Piršlio paklausti, kokia judviejų santuokos paslaptis, pora atsakė, kad reikia mylėti vienas kitą.
53 metus kartu pragyveno Paulina ir Antanas Bartuševičiai. Paulina, buvusi Jesevičiūtė, kilusi iš Kuokiškio kaimo, o Antanas iš Pinigėlių kaimo Panevėžio rajone. Paulina buvo studentė, mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute. Sykį autobusu su draugėmis važiavo namo, o netoliese jų sėdėjo linksmų vaikinų būrelis.
Paulina ir Antanas Bartuševičiai. Jų ilgos ir laimingos santuokos receptas – mokėjimas prisitaikyti.
„Pradėjo berniokai kalbinti, žinot, kaip jaunimas chi chi, cha cha. Ir pasirodo, kad prisikikeno, nes vienam vaikinukui Pauliutė krito į akį“, – pasakojo piršlys G. Vaitonis.
Pamažu užsimezgė graži judviejų draugystė. Susitikdavo šokiuose. Antanas labai laukdavo Paulinos atvažiuojant į šokius (beje, jis buvo labai geras šokėjas). Šokant tarp judviejų ir įsižiebė meilė. Trejų metų draugystę užbaigė vestuvės. 1966 metais atšoko vestuves ir įsikūrė Noriūnuose.
Antanas, baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą, ilgus metus dirbo Noriūnų melioracijos statybos ir montavimo valdyboje, o Paulina – pradinių klasių mokytoja.
Pauliną buvę mokiniai mini kaip labai gerą, savo darbui atsidavusią pedagogę.
Bartuševičiai išaugino tris vaikus, kurie sukūrę savo šeimas toli neišsiskirstė. Abu sūnūs su šeimomis gyvena Noriūnuose, o dukra su šeima – Palėvenėje.
Sutuoktiniai kalbėjo, kad per šitiek metų yra ne kartą susipykę, bet nuo didelių pykčių išgelbėjo abiejų gebėjimas laiku patylėti. Prisitaikymas – štai kokia jų darnių santykių paslaptis.
Irena ir Juozas Narbučiai susituokė Naujųjų metų išvakarėse. Sutuoktiniai – vieni seniausių Noriūnų kaimo gyventojų.
Tarpusavio supratimas ir palaikymas
Irena ir Juozas Narbučiai susituokė Naujųjų metų išvakarėse.
Irena mokėsi Utenos Vyžuonų vidurinėje mokykloje ir susipažino su naujoku – Juozu. Merginai jis krito į akį: tamsiaplaukis, aukštas, mėlynakis. Simpatija buvo abipusė – Juozas irgi susižavėjo Irena.
Kiek vėliau, kai Irena mokėsi Vilniuje, Juozas ją ten lankydavo, o kai kartą per mėnesį mergina grįždavo namo, mylimasis jos laukdavo ir pasitikdavo autobusų stotyje.
Padraugavę ketverius metus, jaunuoliai susituokė ir apsigyveno Noriūnuose. Čia gimė ir jų vaikai – Vaidas ir Ramūnas. Irena ilgus metus dirbo Noriūnų aštuonmetėje mokykloje ir dėstė prancūzų kalbą, O Juozui teko dirbti Noriūnų seniūnijos pirmininku (viršaičiu). Vaikai turi sukūrę šeimas ir laimingai augina jau savo atžalas. Gruodžio 31 dieną Narbučiai minės bažnytinės santuokos 50-metį.
Genutė ir Jonas Kateliai kitąmet švęs santuokos šešiasdešimtmetį.
Supratimas ir palaikymas – Genutės ir Jono Katelių santuokos paslaptis. Iš kaimyninių kaimų – Laičių ir Rudikų kilę sutuoktiniai susipažino visai netikėtomis aplinkybėmis. Jonas dirbo kolūkyje. Tokia lemtis – jaunuolis pamatęs Genutę, dirbančią prie šieno, taip ja susižavėjo, kad pažadėjo sau žūtbūt ją vesti. Taip ir nutiko – po septynerių metų draugystės jaunuoliai susituokė Kupiškio bažnyčioje ir nuo 1960 metų gyvena Noriūnuose.
Pora susilaukė sūnaus Daliaus ir dukters Renatos. Kol sveikata leido, buvo aktyvūs Šimonių girios lankytojai, labai mėgo grybauti, uogauti. Abiem patiko lankyti istorines vietas, buvusius dvarus, važinėdavo į atlaidus, aplankydavo Šiluvą. Genutė buvo žinoma kaip talentinga samdoma siuvėja. Kitąmet pora švęs santuokos 60-metį.
Poros tądien pasijuto it tikroje vestuvių šventėje. Iš kairės: Aldona ir Rimantas Bugailiškiai, Paulina ir Antanas Bartuševičiai, Vanda ir Edvardas Kareivai.
Taip pat piršliai smagiai pristatė ir kitas ilgai ir laimingai gyvenančias poras. Tai Bronė ir Feliksas Bošai, Aldona ir Rimantas Bugailiškiai, Stasė ir Gytis Januliai, Vanda ir Edvardas Kareivai, Palma ir Antanas Smičiai, Genovaitė ir Vladas Žvybai, Aldona ir Rimantas Masilioniai, Danutė ir Albinas Svilai.
Po išsamių pristatymų šventės dalyvių laukė muzikinė dovana (piršlio ir svočios daina), o po sveikinimų – jautriausias renginio momentas, ne vienam išspaudęs ašarą, – sutuoktiniai vienas kitam padėkojo už kartu praleistus metus.
