Janina Žuolienė su dukra Vitalija – neišskiriamas duetas.
Kiekvienas esame savo laimės kalvis. Kaipgi neprarasti optimizmo sunkiomis akimirkomis?
Viežgų kaime gyvenanti, negalią turinčią dukterį prižiūrinti Janina Žuolienė papasakojo apie vargingą praeitį, ramią dabartį ir narystę Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungoje.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Dvigubos slaptos vestuvės
J. Žuolienė – panevėžietė. Didžiąją dalį gyvenimo lenkė nugarą pagalbiniuose darbuose kenksmingomis sąlygomis. Nuo ryto iki vakaro Janina kartu su kitomis moterimis iš vagonų kibirais tempė cementą, kuris buvo naudojamas statyboms.
„Tais laikais atveždavo palaidą cementą, maišais jo nebūdavo. Taip pat vagonais atkeliaudavo ir benzinas. Jį irgi tąsydavome kibirais. Keturios moterys per dieną po šešiolika tonų sunešdavome“, – prisimena J. Žuolienė.
Janina ir Algirdas Žuoliai jaunystės metais. Ilgai nedvejoję jie nusprendė susituokti, o tėvams šią staigmeną pranešė vėliau.
Nuotraukos iš asmeninio Janinos Žuolienės albumo
Kad ir kaip sunkiai vargdavo, pašnekovė tikino, kad pavakaroti mėgdavo. Pasilinksminti mokėjo nuo vaikystės. Dar mokykloje šokiai, rateliai ir įvairūs renginiai buvo ta sfera, kur galėjo atskleisti pašėlusią savo prigimtį. O ramiai nusėdėti vienoje vietoje jai buvo didelė kančia. Vienoje vakaronėje J. Žuolienė susipažino ir su savo vyru, vairuotoju Algirdu.
„Prieš daugiau nei šešiasdešimt metų Panevėžys buvo ramus miestas. Eidavome paryčiais namo ir traukdavome dainas. Niekas nebijojo patamsyje per miestą eiti ir į kuprą gauti. Į vakarones lėkdavau beveik kiekvieną savaitgalį. Buvau kompanijos siela. Prigalvodavau žaidimų, anekdotų. Sakydavo jaunimas, kad jei manęs nėra, tai vakaronėje nyku, kaip per šermenis. Šokiuose susipažinau ir su Algirdu. Labai jauni buvome. Man 20 metų, o jis trejais metais vyresnis. Susituokėme trumpai padraugavę, nubėgome į metrikaciją ir susirašėme nieko tėvams nesakę. Tą pačią dieną nei man, nei tėvams nepranešęs susituokė ir mano brolis.
Susituokę, kaip ir kasdien, grįžome namo. Žiūrime su broliu vienas į kitą, kuris pirmas pasisakys. Aš prisipažinau, o jis tądien neišsidavė. Tėvai, aišku, vėliau sužinojo apie jį, bet nė vienas barti negavome. Pasitikėjo mumis, galbūt jau atrodėme pakankamai suaugę“, – spėliojo J. Žuolienė.
Dukrą lavino namie
Po kelerių santuokos metų Janina ir Algirdas Žuoliai susilaukė dukros Vitalijos. Deja, ilgai lauktas kūdikis dėl gydytojų klaidos gimė turėdamas fizinę negalią. Anot pašnekovės, norėdami pagreitinti gimdymą medikai traukė kūdikį apvynioję jo galvą rankšluosčiu ir neapskaičiavo jėgos, per smarkiai patraukę, visam gyvenimui sutrikdė dukters vystymąsi.
Vitalija Žuolytė taip įniko rinkti dėliones, kad jomis nuklotos namų sienos.
Autorės nuotraukos
„Vitutė viską ėmė daryti vėliau nei kiti vaikai, pavyzdžiui, pradėjo vaikščioti apie penktus gyvenimo metus. Dėl traumuoto žandikaulio ji ir dabar labai neaiškiai kalba ir nevaldo seilėtekio, o rankų pirštai nėra miklūs. Šiais laikais už tokius dalykus galima būtų paduoti daktarus į teismą. O tuomet nė nedrįsk skųstis“, – piktinosi mama.
Pasak J. Žuolienės, abu su vyru vienturtę dukrą lepino ir nieko jai negailėjo, bet kartu ir stengėsi ją tinkamai lavinti. Iki dešimties metų mergaitė lankė Panevėžio logopedinę mokyklą, o vėliau tėvai ugdė ją namuose – mokė skaityti, rašyti, įvairių buities darbų ir rankdarbių.
Tėvai dukrą visą gyvenimą mokė būti kiek įmanoma savarankiškesnę, taupią, ūkišką, tvarkingą.
„Patys taip gyvenome. Nuo šaukšto gyventi pradėjome, juk ne iš turtuolių šeimos kilę. Dabartinės merginos ne visos moka sagą įsiūti. Mokėme dukrą, kad nereikia gyventi šiandiena, o ir šiek tiek apie rytojų pamąstyti. O ji tikrai nepėsčia – moka ir malkas sukrauti, ir daržą ravėti. Abi gėles auginame, laistome, prižiūrime ir daugelį darbų darome kartu.“
Janina ir Algirdas Žuoliai. Meilė ir pagarba vienas kitam išliko iki tol, kol juodu išskyrė mirtis.
„Ne be reikalo sakoma, kad vyrą atpažinsi iš skiedryno, o moterį – iš virtuvės. Jei skiedryne įrankiai išmėtyti, tai prastas vyras. Tas pats ir moteriai tinka. Jei šiukšlės į kampą sušluotos ir po šluota pridengtos – nekokia šeimininkė. Gali abu vaikščioti kaip nori išsipustę, tačiau jei namuose velnias ragus nusisuktų, tai iš tokios poros nieko gero“, – požiūrį išdėstė pašnekovė.
Pamažu Vitalija mokydamasi namuose rado ir širdžiai mielų pomėgių. J. Žuolienės dukra gražiai mezga ir neria, be to, jau senokai dėlioja dėliones. Kartą, kai pavyko sudėti 1000 detalių dėlionę, ji taip azartiškai įsitraukė, kad nepastebėjo, kur dingo laikas. Šiandien Žuolių namus puošia Vitalijos rankomis rinktos dėlionės, o kiek dar jų laukia nupirktų ir nesudėliotų! Pasak Janinos, dukrai sunkiausia yra rasti parduotuvėje nematytą dėlionės paveikslėlį, nes to paties dėlioti antrąkart nebesinori. Taip pat nelengva gauti reikiamo dydžio kartoną surinktai dėlionei pritvirtinti.
Iš miesto į kaimą
Į Kupiškio rajono Viežgų kaimą Žuolių šeima atsikėlė prieš dvidešimt metų. Dviejų kambarių butą mieste jie iškeitė į trobelę pamaryje. Pasak J. Žuolienės, taip apsispręsta dėl dukros Vitalijos, nes gyventi kaime buvo jos svajonė.
Anot Janinos, atsikrausčius į naujus namus, reikėjo pasiruošti ūkiškam gyvenimui. Vyras savo rankomis pastatė ūkinius pastatus – tvartą, daržinę, rūsį, lauko virtuvę. Net traktorių, ir tą iš detalių pats surinko.
Tapusios Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos narėmis, Janina su Vitalija pradėjo keliauti ne tik po Lietuvą, bet ir po Europos šalis.
„Vyras meistravo, o aš rūpinausi gyvuliais. Įsigijome karvę, telyčaitę, kiaulių, vištų. Algirdas buvo auksinių rankų žmogus. Kai jau atrodė, kad viską susikūrėme, Dievulis jį man atėmė, ir sakyčiau, per anksti“, – graudinosi J. Žuolienė.
Kad po Algirdo netekties nepasinertų į depresiją, mama ir dukra kūrė rankdarbius, kurių išmoko Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungoje. Į šią draugiją abi pakvietė visai netikėtai į namus užsukusi sąjungos įkūrėja Palma Skrebienė. Nuo tos dienos J. Žuolienė su dukra Vitalija aktyviai įsitraukė į sąjungos veiklą – mokėsi įvairių rankdarbių, švęsdavo vakarones, šeimos šventes, daug keliavo. O ir vieną dukterį į keliones mama nebijojo išleisti. Draugiškas kolektyvas naują narę greitai pamilo ir šiltai priėmė, globojo. Vitalija kartu su draugija lankėsi Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir beveik visą Lietuvą išmaišė.
Nors pastaruoju metu šią veiklą moterys apleido dėl to, kad nebėra, kas jas nuvežtų į miestą, tačiau J. Žuolienė sakė, kad su sąjungos nariais bendrauja telefonu ir palaiko draugiškus ryšius.
„Skandinaviškas lazdas gavau dovanų, tai kasryt su jomis išeinu pasivaikščioti. Prasijudinu, ne taip keliai skauda“, – džiaugėsi 83 metų moteris.
Kuria linksmus pasakojimus
Šnekučiuojantis su Janina matyti, kad pašnekovė nepraranda gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo. Pasak jos, nors sveikata suprastėjo, entuziazmas ir humoro jausmas išlikęs toks pat kaip ir jaunystės metais. J. Žuolienė tikino mėgstanti kurti juokingus pasakojimus. O juos suraityti labai paprasta – kartais ir pats gyvenimas padiktuoja. Vieną sutiko papasakoti ir mums.
„Gyveno bobutė ir senelis. Mažame puode ant krosnies košę virdavo. Kasdien virė, bet vis neišplaudavo. Puodas tiek apaugo nešvarumais, kad vos šaukštas kruopų tilpdavo. Matė abudu seneliai, kad atėjo metas plauti puodą, bet nė vienas nenori. Sutarė, kad puodą mazgos tas, kuris pirmas prakalbės.
Bobutė sėdėjo ir mezgė skaras, senelis vėl kažką meistravo. Taip bėgo dienos. Sykį atėjo kaimynė. Kalbina vieną, kalbina kitą – tyku. Kaimynė išsigando, kad juos bus kokios dvasios apsėdę, ir iškvietė kunigą. Šis atėjęs į namus kalbina senelius abu ir nė žodžio išpešti negali. Klebonas, pamatęs kabančias bobutės skaras, sako: „Kaimyne, už jūsų rūpinimąsi pasiimkite sau vieną kurią skarą.“ Čia bobutė neiškentė ir užriko, kad jos turto niekas nedalins. Taip ir paaiškėjo, kam teko puodą plauti“, – nusišypsojo pasakorė.
