POKYČIŲ KAINA

Valija ŠAP,
psichologė

Pokyčiai. Būtini, neišvengiami, teikiantys viltį ar keliantys nepasitenkinimą. Jie neabejotinai yra, o jų priežastys skirtingos, kartais net labai skaudžios.

Jauno, šeimą turėjusio gydytojo savižudybė sukėlė tikrą emocijų ir diskusijų audrą. Kiekviena savižudybė sukrečia ir iškelia daug klausimų. Po šio skaudaus įvykio Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pasipylė įvairiausių interpretacijų, viešoje erdvėje atvirai prabilta ir apie bendresnius sveikatos apsaugos sistemos skaudulius. Sunku suprasti savižudybės procesą, psichologinį skausmą, tad ima atrodyti, kad turi būti kažkas kaltas dėl to, kad žmogus nusižudė. Turime kalbėti, analizuoti, jausti, tačiau ar ne per stipriai tai atsukta į kaltųjų paiešką?

Paprastai nėra vienos savižudybių priežasties, tai psichologinės įtampos, peraugusios į psichologinį skausmą, o vėliau – į nepakeliamą kančią pasekmė. Nutraukiant gyvybę nutraukiama kančia. Į gydytojo savižudybę reagavo ne tik nusižudžiusiojo kolegos, visuomenė, bet ir Sveikatos apsaugos ministerija, valstybinės tarnybos, nevyriausybinės organizacijos. Imta atvirai kalbėti apie psichologinę atmosferą darbe.

Sveikatos apsaugos ministerija sukūrė darbo grupę asmens sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikatos būklei stiprinti, įsteigė anoniminę pasitikėjimo liniją ir apklausia darbuotojus, Seimo Etikos ir procedūrų komisija siekia išsiaiškinti, ar Seimo kanceliarijos, komitetų ir komisijų biurų darbuotojai, taip pat Seimo narių padėjėjai nepatiria mobingo (grupinio (psichologinio) engimo). Jaunųjų gydytojų asociacija surengė viešą diskusiją „Daktare, kaip jaučiatės?“ Lietuvos psichologų sąjunga išplatino kreipimąsi, kuriuo ragina kalbėti apie patiriamus sunkumus, palaikyti vienam kitą emociškai ir kreiptis profesionalios pagalbos, kai to reikia.

Apie problemas būtina kalbėti, nes tai – pirmas žingsnis ieškant būdų joms spręsti. Tačiau ar pokyčių kaina – žmogaus gyvybė? Ar nebuvo galima kalbėti nepraradus žmogaus? Neretai išgirstame apie baimę kalbėti, bet ar gali būti kas nors blogiau nei mirtis? Baimė yra apie mus, apie bejėgiškumo jausmą, vengimą, apie patirtį.

Mes renkamės, ar būti pasyviais stebėtojais, ar aktyviais pokyčių iniciatoriais ir dalyviais. Ar matant kenčiantį praeiti pro šalį mąstant, kad nieko negaliu jam padėti, ar sustoti ir padaryti viską, kas mano galioje. Pasirinkti galime kiekvienas.