KOKS GYVĖNIMAS, TOKIA JIR SMERTIS

„Stati tarma“

Palmira KERŠULYTĖ

Pėrvirto untron pusan lopkryčio mano, gamta tyli, liūdna, sunku. Atsisadus unt krasalas prė šiltos pečiuko sėnalas ir misliju apė gyvėnimų.

Kė miegas ilgai nėjema, jaunystas dainalas išrokuoju misliu kėp unt zarkolo: vėjas laužo šakytalas, šalna šoldo žėdalalius. Ar šitų: atais rudenėlis, užtiks šalnytala, nukras žiedus ir lapelius no žalių rūtėlių. Tadu ataina galvon mislis, kad ir žmonas krinta kėp lopai no mėdžio rudenį. Graitai gi vaikystas, jaunystas sudiev ir nebar. Mirtėn tai negisinori, ale kų padarysi. Pats gi nepasijimsi nei gyvėnimo, nei mirtės. Vis kai kas turia prėš smertį sugėstėn. Kad papuola, išgydžia, kad nepapuola ir mirk, dvėjų omžių negyvinsi.

Ošen tai nebijau mirtėn, o kė nebijai, ir neina artyn smertis. Misliu, gol do grait nemirsiu, do ir su kūlali neužmušta. Tik Marijėla Švinčiausia, kad nežiūri smertis duntys.

Mono bobuta sakydavo, jėgu katrė prėš Dievų urškia, tė jauni miršta. O jėgu maži miršta, jė visi dungun aina, visako išprošo Dievo, angeliukai skaitos. O kė sugriešijįs, tai vieni čisčiun (skaistyklon), kiti paklon. Jau paklon pakliuvįs, neapsvilįs neišeisi. Gol ir teisyba, kė soko, kad kų jaunas pablūdis, nei Dievas nesūdis (neteis), kų sanas padaris, unt paklų nuvaris. Nu dabar gi visur apskraido, nė to dungaus, nė tos paklos gol nebar?

Nepatinka, kė mon soko, ko čia blūdinėji (kvailioji, niekus kalbi) kėp dūšia ba vietos. Misliu, griekas tėp apė man kalbatėn. Kasdėn kė prausiuos, vis bant tris kartus maldalį sukalbu: švįstas undenėli, tu plauk mono griekus, o Vėšpatė, pasgailak griešnykų.

Kožnas gi žmogus dirba, storojas, o va tu jieškok su žiburiu, nerasi, kad būt labai skaisčiai (dorai) gyvėnįs, vis bus bant kiek sugriešijįs. Pavyduoliam gol sunkiausia tarpu žmonių gyvintė. Ir soko, kad pavydas grįžta atgalio, kad šykštūnas pavydūnas suvas palį kėp vadalį. Ir skundikų nemėgia žmonas, nieko kita ir nesoko, kad tik skūroj sudžiūt, kad jis nenumirt.

Vėl misliu, ar možna tėp jokautė: iškėtį nagus laukiam, kad tik numirtum, vietų atlaistum, sakytėn – mirk, kol gaili, kom gi lauktėn, kol nebagailas. Arba žėk, rauda, kė numiršta, o kė gyvana, tai pykstas, riejas. Misliu, jėgu manį negerbia gyvos, tai ir numirusios neraikia.

Smūtna (liūdna) unt širdės pasdora, kad raikia žėmaj užsitarnautėn vietų Dievo užunty, kad padirbtu raktu rojun neįjeisi, ir prisnūdau.

Sapnuoju, po dungų bindzinėju, numirėlis pirštu groso, liepia tylatėn, tai jau prėš oro atomainų. Pabumpsojau do trupčiukų, tadu nuvėjau unt kapų, pakalbajau užu kožnų atskirai po poterį. Kol partūtavau namo, ir sutamo, ale maldalai sukalbat švėsos neraikia.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo