DURPYNUI PASKYRĖ BEVEIK PUSĘ AMŽIAUS

Jaunystės metais Jonas Šveikauskis svajojo tapti miškininku, darbuotis arčiau gamtos gimtojoje Žemaitijoje. Gyvenimas sudėliojo kitaip. Žemaitis turėjo prisijaukinti Aukštaitiją ir gamta gėrėtis daug metų dirbdamas Šepetos durpyne. Čia jis ne kartą akis į akį yra susidūręs ir su vilku, protingu Lietuvos miškų žvėrimi.

Šiam žmogui kiti gali pavydėti ne tik tokios patirties, bet ir ilgo darbo stažo. Į užtarnautą poilsį 73 metus einantį vyrą UAB „Durpeta“ kolektyvas išlydėjo visiškai neseniai. Šiai įmonei Jonas atidavė beveik 43 darbo metus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Durpininkų dinastija

Kalbantis su Jonu paaiškėjo, kad esama ir Šveikauskių durpininkų dinastijos. Mat jo tėvai Jadvyga ir Vladas Šveikauskiai darbavosi pokario metais Traksėdžių (Šilutės r.) durpyne, šiuo metu ten triūsia ir vyriausia Jono dukra Lina. Durpyne anksčiau yra dirbęs jo sūnus. Durpių kvapo yra uostę ir anūkai, talkinę prie sezoninių darbų. Deja, nė vienas iš 7 anūkų durpininkais tapti neketina, o apie dviejų proanūkių ateitį dar sunku kalbėti.

„Esu gimęs Kaltinėnuose, Šilalės rajone. Gyvenome pamiškėje. Tad visi pokario neramumai neaplenkdavo ir mūsų trobos. Šeimoje augome keturi sūnūs ir viena dukra. Ieškodami ramesnės vietos gyventi ir darbo tėvai persikėlė į Traksėdžius ir ten įsidarbino durpyne. Mes, vaikai, per vasarą buvome laikinai palikti pas vieną ūkininką. Tėvai gyveno Traksėdžių durpyno mediniame name. Vaikystė prabėgo lakstant po tą durpyną. Ūgtelėjęs padėdavau tėvui durpes rankomis kasti, o vėliau ir mamai tas durpes perkrovinėti“, – prisiminė Jonas.

Jonas (pirmas iš dešinės) su tėvais Vladu ir Jadvyga Šveikauskiais, seserimi Elena ir broliu Vladu apie 1952 metus.

Vėliau Jono tėvai persikėlė gyventi į Tauragę. Šiame mieste jis susipažino ir su būsima žmona Dana, kuri tuo metu dirbo vietiniame keramikos fabrike. Po vestuvių jiedu įsikūrė žmonos tėviškėje Sūdėnų kaime, netoli Rambyno (Šilutės r.). Vyras įsidarbino statybose. Sėslų jų gyvenimą sukrėtė melioracija. Iš uošvių vienkiemio reikėjo kraustytis kitur. Tuo metu abu su žmona ir sumanė važiuoti į Šepetą, kur gyveno jos sesuo. Taip per giminystę ir atsirado Aukštaitijoje su dviem mažais vaikais – dukra Lina ir sūnumi Arūnu. Šepetoje šeima susilaukė dar vienos dukros Tomos.

Iš darbo patirties

„Persikėlę 1977 metais į Šepetą iš karto pradėjome dirbti durpių įmonėje. Gavome dviejų, o šeimai pagausėjus, ir trijų kambarių butą. Vėliau nusipirkome sodybėlę. Žmona dirbo taros, durpių presavimo ceche, katilinėje, sargavo. Aš iš pradžių buvau durpių plokščių cecho šaltkalvis.

Vienkaušiu ekskavatoriumi grynos durpės iš durpyno būdavo kraunamos ant platformų ir vežamos į apdorojimo cechą. Ten jos būdavo plaunamos, smulkinamos ir kompresoriumi sustumiamos į vonias, o iš jų patekdavo į presą. Būdavo spaudžiamos maždaug 4–5 cm storio ir apie 1 m ilgio plokštės. Tos plokštės vadintos izoplokštėmis. Jas naudojo betoninių statinių oro tarpams užpildyti, ypač mėsos kombinatų pastatuose, kur patalpose reikėjo užtikrinti tam tikrą pastovią oro temperatūrą. Daug tų plokščių geležinkelio vagonais iškeliaudavo į Rusiją.

Kai šitų plokščių gamybos cechą uždarė, perėjau dirbti į durpyną. Tai nutiko maždaug 1985–1986 metais. Tuo metu durpyno viršininkas buvo Jonas Žąsinas“, – pasakojo Jonas.

Šiek tiek pakeitus darbo vietą reikėjo išmokti ir naujų darbo įgūdžių. Durpyno valdžia jį išsiuntė į Tytuvėnus pasimokyti dirbti traktorininku su durpyno inventoriumi. Bėgant metams durpyne keitėsi darbo priemonės, atsirado naujų technologijų. Anksčiau naudotus vikšrinius traktorius pakeitė ratiniai. Nuo 1990 metų Jonas pradėjo dirbti geležinkelio motovežio mašinistu (vežė siauruku durpes į Šepetos durpių įmonės durpių presavimo cechą, vėliau ir į naujai įkurtą durpių substratų cechą).

Motovežio mašinisto profesijos Jonas išmoko Šiauliuose, praktiką atliko Radviliškio geležinkelio depe.

Pažintis su vilkais

Paprašytas papasakoti kokį nors įdomų nutikimą iš darbo kasdienybės, Jonas iškart prisiminė susitikimus su vilkais.

„Vežėme su kranininku motovežiu durpes iš durpyno. Netikėtai priekyje motovežio pamatėme bidzenantį vilką. Mus nuo jo skyrė gal 50 metrų atstumas. Tas žvėris nuo kelio nesitraukė beveik iki pačios įmonės. Taip ir važiavome tarsi jo vedami.

Kitą sykį vasarą apie dešimtą valandą vakaro darbavausi traktoriumi durpyne ir šalia pamačiau gyvūną. Iš pradžių pagalvojau, kad tai šuo. Prasidaręs kabinos langą iškišau ranką ir pašaukiau: „Ciu, ciu, ciūū.“ Tas tariamas šuo dėbtelėjo raudonomis akimis į mane ir neišleidęs nė garso liko stovėti pro jį pravažiuojant. Apsukęs ratą vėliau jo toje vietoje nebemačiau. Susivokiau, kad čia, ko gero, būta seno vilko, gyvenusio kažkur raiste šalia durpyno.“

Tradicinės Jonų pagerbtuvės „Durpetoje“ per Jonines. Jonas Šveikauskis trečias iš kairės.
Nuotraukos iš asmeninio Jono Šveikauskio albumo

„Dirbdamas ten esu stebėjęs pakrūmėje ir vilkų šeimyną su keturiais vilkiukais bestrikinėjančią. Visi susitikimai su vilkais buvo taikūs.

Kai gyvenome ūkiškai ir laikėme gyvulių, tai irgi nė karto nuo šių plėšrūnų nesame nukentėję, nors rūke praslenkančius šalia ganyklos vilkus tekdavo pastebėti. Matyt, tie vilkai durpyne dirbančius žmones gal jau saviškiais laikė“, – šmaikštavo pašnekovas.

Apie gimtinės trauką ir knygas

Jonas teigė, kad iki šiol jam Žemaitijoje viskas kitaip, mieliau, suprantamiau, arčiau širdies. Gimtąjį kraštą aplanko dažnai. Ten ir artimųjų kapai. Ten didžioji dalis giminės įsikūrusi. Tauragėje, Pagėgiuose, Klaipėdoje artimieji gyvena. Širdžiai malonu, kad dukra grįžo ten, kur senelių darbuotasi.

Anksčiau Jonas noriai važiuodavo į Šventojoje vykdavusius durpininkų suvažiavimus. „Durpeta“ ten turėjo darbuotojų poilsio namelius. Iki šiol jie dar yra išlikę. Šią vasarą lankėsi Šilutėje. Plaukė į Nidą per Kuršmares. Šitas kraštas jam gerai pažįstamas.

Paklaustas, ar šiandien neketina sugrįžti į Žemaitiją, Jonas atsakė, kad turbūt nebegrįšiąs. Čia irgi giliai įleistos šaknys. Šepetoje gyvena sūnus Arūnas ir dukra Toma su šeimomis.

Žmonai visada čia gyventi buvo lengviau, nes jos sesuo šalia. Žmonos tėvai ir broliai mirę. Tų saitų su Žemaitija ji mažiau turi.
„Man patinka ir Kupiškio kraštas. Visur esu daugmaž apvažiavęs. Visgi labiausiai prie širdies ne Kupiškio marios, bet Viešintų ežeras nebe Kupiškio rajone. Ten dažnai važinėdavome maudytis.

Dirbti ilgai vienoje vietoje, manau, buvo privalumas. Darbas šalia namų, viskas aišku ir žinoma. Jokios monotonijos nejutau, nes pamaininį darbą derinau su asmeniniu ūkiu. Laisvalaikiu reikėdavo šienauti, užsiimti žemdirbyste. Šiuo metu gyvulių nebelaikome. Liko tik vištos ir daržai“, – pasakojo Jonas.

Pasmalsavus, ar negaila palikti darbovietės, ar turės kuo užsiimti, Jonas prisipažino, kad jei ne kojos operacija, tai gal dar šiek tiek būtų dirbęs, nes su užduotimis susidorodavo.

„Šiaip, manau, kad daug to laisvo laiko ir būdamas grynas pensininkas neturėsiu, nepaisant to, kad nei groju, nei dainuoju, nei šoku. Mano tėvas tai buvo geras muzikantas. Grojo ir smuiku, ir bandonija, ir armonika, ir kontrabosu.

Pradėjau remontuoti namą. Anksčiau tam negalėjau atsidėti, krapščiausi tik pripuolamai. Dabar pamažu tuo užsiimsiu ir, manau, skausmingai nepajusiu, kad nebereikia į darbovietę žingsniuoti. Moku pats viską, ko reikia prie ūkio, susimeistrauti. Be to, labai mėgstu skaityti. Gaila, kad jau reikia labiau akis patausoti. Buvo toks laikotarpis, kai Šepetos bibliotekoje buvau perskaitęs didžiumą knygų ir sau tinkamų neberasdavau. Dabar man retkarčiais po naują knygą padovanoja anūkės, dukra. Jaunystės metais mėgau skaityti knygų serijos „Drąsiųjų keliai“ leidinius, o šiuo metu labiau patinka visokios gyvenimiškos istorijos“, – savo pomėgius atskleidė pašnekovas.

Atlydėjusi tėvą į redakciją dukra Toma pridūrė, kad tėtis labai domisi ir istorija. Jis buvęs pats geriausias konsultantas, kai ji rengėsi laikyti istorijos egzaminą.