Eugenija Šiaučiūnienė pjaustė kopūstus pas kaimynę.
Paprūdžių kaimas yra tarp Rudilių ir Maksvyčių, greta Radžiūnų, Noriūnų seniūnijoje, Subačiaus ir Palėvenės parapijose. Nuo Kupiškio iki čia 11,5 km į pietvakarius, nuo Noriūnų – 5 km į pietus. Kaimas išsidėstęs Suosos (Lėvens kairiojo intako) dešiniajame krante. Senais laikais jis vadintas Liudvinava.
Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Paprūdžiuose gyvenamąją vietą yra deklaravęs 31 gyventojas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pas kaimynę raugti kopūstų
Išgirdus Paprūdžių pavadinimą pirmiausia į galvą šauna mintis ieškoti tvenkinio (prūdo) šalia to kaimo. Deja, netoliese teka tik Suosos upelis, o jo užtvanka tolėliau nuo kaimo atsirado jau šiais laikais.
Paprūdžiai iš pirmo žvilgsnio nuteikė optimistiškai – nedidukas, bet labai tvarkingas kaimelis, su keletu šiuolaikiškai atnaujintų namų. Liūdnai neatrodė ir keletas akivaizdžiai ištuštėjusių sodybų. Blogiau buvo dardėti prastai sulopytu šio kaimo asfaltuotu keliu. Tądien žmonių aplinkui nesimatė. Niekas durų neatvėrė ir pirmuose dviejuose aplankytuose namuose kaimo gale, kur būta senojo Liudvinavos palivarko.
Aldona Masilionienė savo sodybos kieme.
Trečiame kieme sutikta moteris į kalbas nesileido. Sakė nieko įdomaus papasakoti negalinti ir daug ko nebeatmenanti, o jaunesni namiškiai šiuo metu darbe.
Pagaliau ketvirtame kieme radome net dvi pašnekoves. Pas Aldoną Masilionienę pjaustyti kopūstų buvo atėjusi kaimynė Eugenija Šiaučiūnienė. Moterys bendrai raugė didesnį kiekį kopūstų ir jais dalysis per žiemą.
Atitraukta nuo šio darbo Eugenija papasakojo, kad Paprūdžiuose gyvena 16 metų. Čia atsikėlė iš Maksvyčių vienkiemio. Ji yra dirbusi melioratore, pardavėja Maksvyčių, o vėliau ir Rudilių parduotuvėse. Jos amžinatilsį vyras Romualdas Šiaučiūnas trisdešimt penkerius metus dirbo vairuotoju. Jiedu susilaukė dukros Jolitos ir sūnaus Rimanto. Dukra įsikūrusi Subačiaus miestelyje, sūnus gyvena Norvegijoje. Jis nori grįžti ir įsikurti buvusioje bobutės sodyboje Maksvyčių vienkiemyje. Moteris pasidžiaugė ir dviem anūkais Eimantu ir Ernestu. Vienas gyvena Kaune, antras – Panevėžyje.
„Paprūdžiuose seniau buvo paštas kaimo gale, kur baigiasi asfaltas. Pašto viršininku dirbo Stepas Šimonis. Vėliau tas pastatas sudegė. Kaime buvo ir tuometinio „Pergalės“ kolūkio kontora. Šis pastatas pertvarkytas į gyvenamąjį namą. Šiuo metu ten įsikūrę Baniūkščiai.
Aldonos dukros Neringos suformuoti sodybos želdiniai.
Autorės nuotraukos
Visi šio kaimo vaikai lankė buvusią Maksvyčių aštuonmetę mokyklą. Pieną Paprūdžių gyventojai veždavo irgi į Maksvyčius, kur veikė pieno surinkimo punktas. Šiandien mūsų kaime niekas karvių nebelaiko. Viena moteris, rodos, dar turi kelias ožkytes.
Labai reikėtų atnaujinti asfaltą per Paprūdžius. Lopas ant lopo dabar ten. Matyt, prastokai remontuoja kelininkai, nes tie lopai bematant vėl virsta duobėmis. Nesulaukiame ir žadėto asfalto iki Subačiaus miestelio. Ten dviračiu važiuoju aplankyti artimųjų kapų, į bažnyčią. Dalis mūsų kaimo žmonių priklauso Subačiaus parapijai. Kiti – Palėvenės. Prastas susisiekimas su Kupiškiu. Per mokslo metus dažniau autobusas kursuoja, o vasarą – tik kartą per savaitę. Kaime be savo automobilio esi kaip be rankų. Gelbsti taksi. Iki Kupiškio pirmyn ir atgal reikia pakloti apie 16 eurų. Pamenu, kad senais laikais iš čia iki Kupiškio bilietas kainuodavo 30 kapeikų.
Aldona Masilionienė ir Eugenija Šiaučiūnienė prie kiemo pavėsinės.
Gerai, kad į mūsų kaimą net keturis kartus užsuka automobilinė parduotuvė.
Paprūdžiai išsiplėtė kolūkiniais laikais. Iš seniau čia buvo tik Šukio, Masilionių, Užusienio, Marcinkevičiaus ir Kisieliaus sodybos.
Mes priklausome Rudilių bendruomenei. Gaila, kad ji nelabai aktyvi. Kviečia prisijungti Subačiuko bendruomenė. Ten daugiau visokios veiklos yra. Be to, ten ir mano parapija. Gal reikės apsispręsti? Laikau tik šunis ir katiną, bet nuo pavasario iki vėlyvo rudens kaime nėra kada nuobodžiauti. Darbo apstu daržuose ir sode. Liūdniau žiemą. Tuomet dažniausiai žiūriu televizijos laidas, iš audinio atraižų mezgu kilimėlius“, – apie kaimą ir save pasakojo Eugenija.
Pasak moters, jei ne kopūstų raugimas, tai šiandien būtų užsidėjusi kuprinytę, pasiėmusi kibiriuką ir dviračiu numynusi į mišką spanguoliauti. Daug žmonių uogauja. Kartais ten galima pasijusti lyg judrioje gatvėje. Dažniausiai važiuoja į Alejos mišką už Mažionių, kartais į Kumponiškį.
„Man miške gražu. Miškas žmogų ir maitina, ir gaivina. Labai mėgstu uogauti, grybauti. Ryt važiuosiu spanguoliauti. Aldonai dar noriu bent du litrus uogų pririnkti. Grybų žiemai prisisūdau. Šiemet lepšiukai, raudonikiai, voveraitės labiausiai dygo. Kai kas rado ir baravykų“, – sakė Eugenija.
Į Paprūdžius iš gretimų kaimų
Lauko židinys, kurį sumūrijo amžinatilsį Aldonos Masilionienės vyras.
Į pokalbį įsijungusi Aldona papasakojo, kad šiuo metu su ja kartu gyvena dukra Neringa. Kiti vaikai įsikūrę aplinkiniuose kaimuose. Vyras Kazimieras Masilionis mirė prieš trejus metus. Jiedu susilaukė ir užaugino keturias dukteris ir du sūnus. Vaikai pradžiugino devyniais anūkais. Ne tik vasarą, bet ir kiekvieną savaitgalį visi sulekia į gimtąją sodybą.
„Kai šilta, dažniausiai spiečiamės erdvioje kiemo pavėsinėje. Šalia yra ir amžinatilsį vyro sumūrytas lauko židinys.
Į Paprūdžius atsikėlėme 1978 metais iš Radžiūnų. Ten buvo vyro tėviškė. Aš esu kilusi iš gretimo Bajoriškių kaimo. Ši sodyba priklausė Mykolui Kulbokui. Mes pažįstami su šia šeima buvome. Kai Kulbokai persikėlė gyventi į Panevėžį, trobesius iš jų nupirko kolūkis, o mes iš kolūkio šią sodybą įsigijome išsimokėtinai. Vyras buvo traktorininkas, o aš dirbau karvių melžėja. Ne vienerius metus lipdėme, remontavome savo būstą. Gyvenamasis namas buvo medinis. Apkalėme jį naujomis lentelėmis. Pakeitėme ir seną stogą. Langus plastikinius sudėjome, verandą primūrijome.
Dabar aš rūpinuosi daržais, o dukra Neringa – namų aplinka. Čia tie visi želdynai jos sugalvoti ir suformuoti. Gyvulių nebelaikau. Tik vištos, šunys, katė. Aš nemėgstu nei uogauti, nei grybauti. Eugenija miško gėrybių parūpina.
Palėvenė yra mano parapija. Palėvenės bažnyčios kunigas Rimantas Gudelis aptarnauja ir Rudilių koplytėlę. Ten kartą per mėnesį aukojamos šv. Mišios. Tad pasimelsti nebūtina visuomet važiuoti į Palėvenę.
Žiemą ir aš daugiausia laiko praleidžiu prie televizoriaus megzdama kojines.
Visgi nori ar nenori, mūsų kaimas pamažu traukiasi. Antai stovi kitoje kelio pusėje tuščia Bugos sodyba. Yra ir daugiau negyvenamų namų. Tiesa, atsikėlė gyventi kelios jaunos šeimos. Bet vaikų gal tik aštuoni tėra, kelis kartus mažiau nei mūsų jaunystės laikais. Apskritai kaime beveik vien moterys belikusios. Paskaičiavome, kad net septynios našlės čia gyvena“, – kalbėjo Aldona.
Petronėlė ir Vytautas Baniūkščiai kas rytą planuoja dienos darbus.
Pas žemaitę ir aukštaitį
Vėliau pasisvečiavome pas Vytautą ir Petronėlę Baniūkščius, kurie, kaip minėta, gyvena tame pastate, kur kolūkiniais laikais buvo įsikūrusi kolūkio kontora.
Petronėlė aprodė savo gėlynus prie namų ir kieme, medelį, kurį papuošia per Velykas.
Pokalbį su šių namų šeimininkais pratęsėme jų svetainėje. Petronėlė yra kilusi iš Žemaitijos. Gimė Nemakščiuose, o užaugo Kelmės rajone, Kražiuose.
„Su aukštaičiu Vytautu susipažinau susirašinėdama laiškais. Jo sūnėnas pažinojo mano pusbrolį. Taip ir adresais buvo pasikeista, kai Vytauto sesuo perdavė man jo adresą. Aš buvau tuo metu laiškininkė, o Vytautas tarnavo sovietinėje armijoje. Iš tarnybos grįžo 1968 metais, o kitų metų pavasarį pirmą kartą pasimatėme. Atvažiavo jis pas mane į svečius. Kai atvyko aplankyti antrą kartą, tai ir pasiliko. Taigi apie mūsų pažintį ir romaną galima būtų parašyti.
Vyro gimtinė Rudiliai. Žemaitijoje abu gyvenome 14 metų. Buvome įsikūrę prie Kražių, Kiaunariškių kaime. Vyrui Žemaitijoje nusibodo. Prasta žemė, pelkės. Tenykščio kolūkio pirmininkas siūlė ir į geresnį namą persikelti, bet jau buvome pasiryžę kraustytis į Vytauto gimtinę. Dabar toje vietoje, kur mes gyvenome, pastatyta bažnyčia“, – pasakojo moteris.
Į Paprūdžius Baniūkščių šeima atsikraustė 1984 metais. Apsigyveno buvusios kontoros pastate, kai čia prieš tai gyvenę Kiliai persikėlė į Subačių. Vytautas dirbo kolūkyje traktorininku, o Petronėlė laukininkystės brigadoje. Vėliau tapo grūdų sandėlio sandėlininke.
Pašnekovų šeima susilaukė trijų vaikų. Jiems likimas lėmė išgyventi sūnaus ir vienos dukros netektį. Kita dukra gyvena Rudiliuose. Yra ir penki anūkai, berniukai.
„Aš ne bobutė, o senelio žmona“, – juokavo Petronėlė. Mat neturi nė vienos anūkės.
Anksčiau Baniūkščiai laikė karvę. Ji pastaruoju metu Paprūdžiuose buvo vienintelė. Į tvartą ją vesdavo 18 valandą. Visi aplinkiniai pagal tai galėjo ir savo laikrodžius pasitikrinti. Dabar iš jų ūkio teliko vištos ir šunys.
Petronėlė sakė, kad savo mamą pas save gyventi buvo atsivežusi. Čia ji ir mirė.
Tvarkinga ir gėlynais apsodinta Baniūkščių sodyba.
„Šis kraštas mamai netapo savas. Apie kupiškėnų tarmę ji sakydavo, kad žmonės čia taip prašmatniai šneka. Aš čia gyvendama kupiškėniškai kalbėti neišmokau, o mano vyras – žemaitiškai, gyvendamas Žemaitijoje. Mano mama prašė ją Žemaitijoje palaidoti. Mamos paskutinė valia buvo išpildyta.
Iš pradžių ir aš atsikrausčiusi į Paprūdžius raudojau. Žemaitijoje gyvenome vienkiemyje, o čia jau aplink buvo žmonės. Kai apsipratau naujoje vietoje, susipažinau su žmonėmis, pasidarė ir čia man gera gyventi. Su visais aplinkiniais gerai sutariame. Tiek mums bėdų buvo, visi padėjo. Pačiam reikia būti geram, tai ir kiti bus geri tau.
Paprūdžiai ramus kaimas. Girdėti kaip bimbalai lekia. Čia jokių girtuoklysčių nėra. Žinoma, anksčiau kaime buvo daugiau gyvasties. Rytais barškėdavo bidonai, kibirai, mūkdavo galvijai. Dieną vaikai klegėdavo. Dabar tyku tyku. Kartais net ausyse spengia tyluma. Ją galima ypač pajusti anksti ryte. Išeiname šuns pavedžioti tuo metu ir į tą ramybę tenka panirti.
Kartais užgieda vienas kitas gaidys. Mano senelis žemaitis sakydavo, jei nėra gaidžio, tai kieme laksto velniai. Kai gaidys sugieda, jie išbėgioja.
Atsisakę didesnio ūkio nenuobodžiaujame. Atsibudęs vyras rytais vis manęs klausia, kokie tą dieną darbai laukia. Aš prigalvoju, ką reikėtų nuveikti. Štai vakar žolę apie namus apsipjovėme. Artėja anūkų gimtadienis, reikės pasiruošti. Laukia gėlynų tvarkymas prieš žiemą. Dukra vis mane bara, kam tų gėlių tiek prisisodinu. Man gražu, kai jos žydi. Darže šiemet gerai moliūgai užderėjo. Nežinia, kur tiek padėti reikės. Žiemą pagalvėlių prisisiuvau. Vyras tuo metu sumeistravo lesyklėlę zylutėms. Panašiais darbeliais užėjus šalčiams vėl užsiimsime. Vienam likus, būtų sunkiau gyventi. Kai dviese krutame, daug lengviau ir smagiau.
Abu jau dvylika metų priklausome Palėvenės šv. Domininko bažnyčios Gyvojo rožinio narių grupei. Po visų skaudžių netekčių mūsų nebevilioja trankios linksmybės, labiau traukia dvasingesni, ramesni dalykai“, – pasakojo Petronėlė.
Ten, kur svajojo
Vilija Kalamažnikienė nesigaili miesto gyvenimą išmainiusi į kaimo ramybę.
Paprūdžiuose norėjome pakalbinti ir jaunesnius gyventojus. Užsukome į sodybą, kurios kieme buvo vaikiškos sūpuoklės ir žaislų, bet nieko namuose neradome. Kitoje sodyboje sėkmė nusišypsojo. Kieme užkalbinta jauna moteris sakė mielai šnektelėtų, bet skuba į Kupiškį vaikų iš mokyklos parsivežti. Sutarėme, kad aš su ja kartu važiuosiu ir pakeliui abi pasikalbėsime.
Taip susipažinome su Vilija Kalamažnikiene. Ji Paprūdžiuose su vyru Giedriumi Kalamažniku ir trimis vaikais Tajumi, Jokūbu ir Eva gyvena nuo 2013 metų. Prieš tai kurį laiką buvo įsikūrę Šepetoje.
„Esu rygietė. Rygoje užaugau ir baigiau vidurinę mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba, o po nepriklausomybės atgavimo ir latvių kalba. Gyventi kaime, netgi vienkiemyje, svajojau nuo mažumės. Gal dėl to, kad būdama ketverių metukų ilgesnį laiką praleidau pas močiutę Rokiškio rajone prie Latvijos sienos.
Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nusprendžiau toliau savo gyvenimą sieti su Lietuva. Atvažiavau pas kitą močiutę, iš tėvo pusės, į Šnipeliškio kaimą.
Dirbau pašte. Dabar auginu vaikus. Su būsimu vyru susipažinau Antašavoje vykusiuose šokiuose. Jis kilęs iš Didžprūdėlių. Po vestuvių nuo 2000 metų gyvenome Šepetoje.
Namo kaime ieškojome maždaug trejus metus. Norėjome didesnės privačios erdvės. Pagaliau apsisprendėme įsigyti sodybą Paprūdžiuose. Kam ji anksčiau priklausė, pasakyti negaliu, nes ją pardavinėjo to savininko giminaičiai. Sodyba buvo jau kurį laiką negyvenama ir gerokai apleista. Pamažu ėmėme ją remontuoti. Turime įsirengę visus miestiškus patogumus, šiuolaikines technologijas. Man ši vieta patinka dėl to, kad čia jautiesi tarsi vienkiemyje, nors gyveni kaimo gyvenvietėje. Iš vienos pusės kaimynų arti nėra, plyti didelis laukas, o kitoje pusėje gyvenantys artimiausi kaimynai dažniausiai atvyksta iš miesto tik vasaroti“, – pasakojo pašnekovė.
(Vėliau E. Šiaučiūnienė sakė, kad čia anksčiau gyvenusi Bronė Zulonaitė, persikėlusi iš Radžiūnų – aut. past.)
Vilija teigė, kad kaimo žmonių nelabai pažįsta. Bendrauja daugiausia su neseniai į Paprūdžius atsikrausčiusia draugų šeima. Tiesą sakant, nelabai turinti laiko bendravimui, nes daug laiko užima šeimos ir buities rūpesčiai. Reikia vaikus į mokyklą nuvežti, parvežti, sodyboje pasitvarkyti. Dažnai kursuojanti tarp kaimo ir miesto. Vyras dirba pamaininį darbą „Slavitoje“. Tai jų šeimai turėti du automobilius yra ne prabanga, o būtinybė.
„Čia atsipalaiduoju. Kaime geriau auginti vaikus. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau juos auginti didmiestyje, stumdyti vežimėlį minioje tarp žmonių. Tiesa, atžalos kartais papriekaištauja, kad mažiau matosi su bendraamžiais. Bet manau, kad kaime jie gauna daugiau įspūdžių ir visokios geros patirties. Turime minimalų daržą. Vasaros sezonu laikome ančių, vištų, žąsų, kitokių vandens paukščių, kad vaikams būtų įdomiau. Žiemai pasiliekame tik keletą vištų dėl kiaušinių.
Kaime gali stebėti, kaip keičiasi metų laikai, kaip obuolys ant obels noksta. Vaikai nuo mažens žino, kad bulvės ne iš parduotuvės, kad lauke užauga ir jas reikia patiems surinkti.
Kartais su vyru nuvažiuojame į Panevėžį. Bet miesto šurmulys man jokių sentimentų nekelia. Norisi vėl kuo greičiau sugrįžti namo, į kaimą. Aš pavargstu nuo didelio žmonių šurmulio“, – tvirtino Vilija.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad ties Paprūdžiais, Suosos kairiajame krante, yra senkapis, kurį 1979 metais tyrinėjo archeologas Stasys Juodelis. Surasta 19 palaidojimų, kurių dauguma buvo su radiniais, daugiausia monetomis. Nustatyta, kad senkapyje laidota XVII a.
Paprūdžių vietovės praeitis nėra aiški. XVI a. šiose vietose minimi miško valakai. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1795 metais Subačiaus bažnyčios krikšto knygoje. Gali būti, kad prieš įkuriant palivarką čia buvo Paprūdžių kaimas. Vėliau čia iki XX a. pradžios buvo Liudvinavos palivarkas. Visi pastatai palivarke buvo mediniai. 1871 metais palivarke minimi bajorai Vincas Survila ir Julijona Strukovska.
1869–1950 metais Paprūdžiai priklausė Subačiaus valsčiui. 1892 metais minimas Paprūdžių dvaras. 1922 metais palivarkas išdalytas penkiems ūkiams: Igno Gailiušio, Jono Vasiliausko, Prano Balaišio, Mato Plėtos, Jurgio Plėtos. Palikti sklypai molynui ir kapams. Didžiausias buvo I. Gailiušio ūkis (53,43 ha). 1923 m. buvo 5 ūkiai ir 38 gyventojai.
1933 metais kaimas oficialiai pervardytas Paprūdžiais. 1942 metais kaime buvo Emilijos Plėtienės, Mato Plėtos, Povilo Jėčiaus, Prano Balaišio, Juozo Šimonio ūkiai, iš viso 31 gyventojas.
1959 metais čia buvo Stepo Šimonio, Jono Žiūko, Gertrūdos Plėtienės, Mykolo Kulboko, Felikso Šukio, Antano Stankevičiaus, Bronės Gailiušytės, Povilo Breskaus, Antano Marcinkevičiaus, Onos Balaišienės namų ūkiai, 36 gyventojai.
1979 metais kaime gyveno 92 žmonės, 1989 metais – 72 žmonės. Nuo 1954 metų Paprūdžiai priklausė Noriūnų apylinkei.
