YRA MEILĖ, BUS IR KANTRYBĖ

Kupiškyje gyvenanti Vitalija Mikšienė šiemet skaičiuoja 36 pedagoginio darbo metus. Ilgametę patirtį turinti matematikos mokytoja teigė, kad apie savo auklėtinius mąsto dvidešimt keturias valandas per parą, o rasti bendrą kalbą su vaikais padeda meilė ir gilus tikėjimas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Moko proto gimnastikos

Matematikos pedagogiką Vilniaus universitete Vitalija pasirinko visai atsitiktinai, kai neįstojo į taikomąją matematiką. Artimieji stebėjosi, iš kur toks noras studijuoti tiksliuosius mokslus, nes tarp giminių nieko panašaus nėra buvę.

Baigusi studijas Vitalija dirbo Panevėžio rajone, Žibartonių mokykloje, kiek vėliau Kupiškyje – vaikų darželyje, Žaidelių devynmetėje mokykloje. Šią mokyklą uždarius dirbo Palėvenėlėje, o šiandien yra Alizavos pagrindinės mokyklos mokytoja.

Daugiau nei 35 metų pedagoginę patirtį turinti Vitalija tvirtino, kad keičiantis laikams keičiasi ir mokiniai. Anot jos, dabartiniai mokiniai nebijo ginčytis, yra drąsesni ir garsiai reiškia savo nuomonę. Todėl dažnai girdi iš vaikų lūpų frazę „kam to reikia“. Tiksliojo dalyko mokytoja kasdien bando vaikams įrodyti, kad matematika lavina smegenis, todėl stengiasi sudominti mokinius galvosūkiais ir įrodyti, kad matematikos tikrai prireiks. Dažnai uždavinių forma pjaustomas pyragas, skaičiuojama, kiek dažų prireiks atitinkamam plotui nudažyti ar kiek kuro sunaudos automobilis.

V. Mikšienė teigė, kad dabartinei jaunajai kartai sunkiau mokytis dėl per didelio informacijos srauto ir greito gyvenimo tempo. Matematikė jaučia, kad nors nė viena valanda iš laikrodžio nepabėgo, laikas tirpsta greičiau nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Be to, išmanių technologijų pasaulyje vaikams spręsti užduotis iš vadovėlio nebeįdomu. Ilgametė pedagogė taiko naujausius mokymosi metodus, tarp jų ir elektronines pratybas. Pasak Vitalijos, šios užduotys įdomesnės nei vadovėlyje, o ir gabiems vaikams reikia pamąstyti.

Tiki stebuklais

Skaičių paslaptis mokiniams atskleisti padedanti Vitalija sakė, kad supykusi ant vaikų emocijų stengiasi neparodyti. Mokiniai juk nekalti, nes jie dar tik vaikai. Jei pamoka nepasisekė, mokytoja kaltina save. Tuomet analizuoja savo elgesį, trūkumus ir siekia juos ištaisyti. V. Mikšienei išlaikyti ramybę padeda gilus tikėjimas Dievu.

„Anksčiau buvau vienokia, šiandien – kitokia. Tiesiog nebuvau tokia kantri, kokia dabar. Metams bėgant nežinai, kaip bus rytoj, ir kiekviena diena tampa brangi. Mane labai pakeitė dukros netektis. Tada atradau tą gyvą, tikrą tikėjimą. Išmokau melstis. Supratau, kad reikia priimti kiekvieną tokį, koks jis yra, ir tikėti stebuklais“, – išsakė mintis Vitalija.

Matematikos mokytoja nesistengia vaikams žinių įkalti į galvas. Anot jos, jei vaikas girdi tavo pamokymą, paaiškinimą, jis keičiasi. O meilė yra energija, kuri daro stebuklus. Kartais užtenka prieiti prie vaiko, parodyti jam dėmesį ir viskas pasikeičia į gera.

„Saugau mokinių parašytus laiškus. Jie tarsi atsiliepimai apie mane. Rašome kiekvienos auklėtinių laidos dienoraštį. Tiek jie, tiek aš išliejame ten savo mintis, įspūdžius. Bet dar kiek lieka neužrašytų gražių žodžių, kuriuos man yra vaikai pasakę. Juos saugau savo širdyje“, – šypsojosi matematikos mokytoja.

Visi vienodai brangūs

V. Mikšienė nebesuskaičiuoja, kiek auklėtinių laidų yra išleidusi. Sakė, kad ir jų vaikus teko mokyti. Puikiai prisimena savo pirmus auklėtinius, kai dirbo tuometinėje Žaidelių devynmetėje mokykloje.

„Penki vaikai buvo. Visi jie – nuostabūs mokiniai. Ryšys su pirmais auklėtiniais išlikęs labai artimas. Atsimenu tą dieną, kai šventėme išleistuves prie upės. Buvo toks tirštas rūkas, prie vieno medžio palikome žymę, kad čia buvome. Vienas berniukas labai verkė. Labai gailėjo, kad reikia atsisveikinti su bendraklasiais, su auklėtoja, su mokykla“, – apie pirmus auklėtinius pasakojo V. Mikšienė.

Dabartiniai Vitalijos auklėtiniai – Alizavos pagrindinės mokyklos dešimtokai. Pasak auklėtojos, dvylika mokinių yra vieningi, lyg kumštis. Jauni, klysti nebijantys ir žmogiški – taip savo auklėtinius apibūdino V. Mikšienė. Jei reikėtų kurio nors vieno atsisakyti, mokytoja tikino, kad nė vieno negalėtų atiduoti. Visi vienodai brangūs.

Pašnekovės teigimu, toks yra mokytojo gyvenimas – ištisai, 24 valandas per parą, mąstyti apie savo auklėtinius. Nors pedagogo specialybė nebėra prestižinė, tačiau Vitalija tiki, kad atsiras jaunuolių, jaučiančių tikrąjį mokytojo pašaukimą.