Kas vieną rugsėjo šeštadienį praleido bulvių lauke, kas grybaudami, o Noriūnų, Skapiškio ir Alizavos pagrindinių mokyklų moksleiviai – Zasinyčių miške, ant milžino Dijo kalno.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Unikalus šventkalnis
Į ekspediciją protėvių sėlių kalno link moksleivius, juos lydinčius pedagogus ir Alizavos mokyklos bei miestelio bendruomenės narius pelkėtais miško takais vežė visureigių klubo „4×4 PASVALYS“ (prezidentas Vytautas Užtupas) nariai. Sunku patikėti, kad prieš keliasdešimt metų šiuo keliu kasdien važiavo autobusai į Biržus, o ant užmirštų pagoniškų papročių kalno žiemą čiuoždavo vaikai. Tačiau prieš keletą metų Dijokalnis atgijo. 2014 metais šis kalnas įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašą ir į legendinių, žymiausių Lietuvos mitologinių vietovių gretas.
Protėvių papročius puoselėjančio vaidilos Gedimino Žilio teigimu, šis mitologinis kalnas yra alkakalnis – apeigoms skirtas kalnas.
„Dijokalnis yra šventkalnis, kuriame šventindavo ugnį. Taip pagerbdavo Gabiją – ugnies deivę. Senovėje protėviai čia ateidavo pas dievus prašyti sveikatos, laimės, padėkoti už derlių, giesmėmis išreikšti savo skausmus, laiminimus“, – susirinkusiems paaiškino G. Žilys.
Anot pagoniškos kultūros žinovo, Dijokalnis yra vienintelis kalnas Europoje, kuris turi išlikusias savo sutartines. Viena iš jų – daugelio girdėta „Dijūto kalnali“. Pagonybės laikais šis kalnas buvo mūsų protėvių šventa vieta, į kurią žmonės ateidavo sunkiomis ir džiaugsmingomis akimirkomis. Senieji žmonės mena, kaip Dijokalnio viršūnėje buvo atliekamos unikalios mergelių ir užkurių (vyrų, kurie ateina gyventi į žmonos namus) įšventinimo apeigos.
Autorės nuotraukos
Pagarba baltų dievams
Pasak G. Žilio, senovėje pagonys apie savo gyvenimo pokyčius skubėdavo pranešti dievams. Dievus garbindavo į ugnį pildami druską, grūdus, degindavo balanėles, pateptas medumi.
Svečias pabrėžė, kad kiekviena auka turėjo tam tikrą prasmę. Įberta druska pamaitindavo ugnį, pastiprindavo. Berdamas druską kiekvienas apeigos dalyvis tarytum prisiliečia prie ugnies.
Grūdų bėrimas į liepsną reiškė žemės deivės Žemynos pagerbimą. Protėviai baltai manydavo, kad medus yra dievų nektaras.
Uždegtos balanėlės su medumi simbolizavo pagarbą mirusiems, vargus vargusiems čionykščiams žmonėms. O ir malkos šventajai ugniai negalėdavo būti bet kokios – tik ąžuolinės, šventintos šaltinio vandeniu. G. Žilio teigimu, ąžuolas yra perkūno medis. Jis augdavo ant kiekvieno apeigoms skirto kalno.
„Kerkus“ iš lotynų kalbos išvertus reiškia ąžuolą. O šis žodis kilęs iš „perkus“, reiškiančio perkūną. Būtent ąžuolinės malkos laikomos ugnies, apeigų malkomis“, – išdėstė ant Dijokalnio ne pirmąsyk buvęs Gediminas.
G. Žilio pamokyti, ekspedicijos dalyviai apeigomis pagerbė protėvių dievus.
Jo vedami kartu giedojo sutartinę „Tūto dijūto“, grojant sielą virpinančiai kanklių muzikai klausėsi postfolkloro grupių „Skylė“ ir „Atalyja“ nario atliekamų dievaitavimų – apeiginių giesmių, skirtų dievams garbinti. Susirinkusieji pagerbė prieš kelerius metus išdygusį, Alizavos mokyklos moksleivių prižiūrimą, kalno ąžuoliuką. Svečias papuošė jį žolynėlių vainiku, apšlakstė šventintu šaltinio vandeniu, apibėrė rugiais. Šiais javais buvo palaiminti ir apeigų dalyviai. Visi pasivaišino duona, pasiklausė atlikėjo apeiginių kūrinių.
Sakmės ir trikamienis ąžuolas
Šis kalnas apipintas ne tik išskirtine muzika, bet ir sakmėmis. Viena jų – apie kadaise gyvenusį milžiną Dijų. Sakmę susirinkusiems pasekė svečias iš Panevėžio – pasakorius Laimutis Vasilevičius. Pasak jo, milžinas buvo geros širdies, padėdavo žmonėms vargti vargus. Pasirodo, Dijus turėjo ilgaamžiškumo paslaptį – ąžuolą. Jį nukirtus kartu miršta ir milžinas. Kažkas, sužinojęs šią paslaptį, nukirto ąžuolą ir Dijui mirus, jis palaidotas čia. Taip ir atsirado Dijokalnis.
L. Vasilevičius sekė ir kitas sakmes. Apie deivę Žemyną – juodąją žemelę, kuri mus kasdien nešioja, apie Giltinę, Laumes. Visus prajuokino linksmojo pasakotojo sakmė apie Laimą, laimės deivę, kuri lyg moteris priėjo prie žmogaus, išpildė tris jo norus ir nuėjo pasipurtydama sijoną.
Po apeigų ir sakmių ekspedicijos dalyviai patraukė į Lapkalnį. Ten vaišinosi gardžiais pietumis, klausėsi pasakoriaus Laimučio ir kanklininko Gedimino. Vyrai rungtyniavo, kuris paseks ar padainuos daugiau kūrinių.
Išvyką vainikavo kelionė link trikamienio ąžuolo. Šią gamtos išdaigą parodė alizavietis Petras Trainys. Girininkas Romas Balčiūnas atskleidė, kad šis medis yra ne vienas, o trys skirtingi, kartu suaugę ąžuolai. Pasak jo, toks reiškinys gamtoje pasitaiko itin retai.
