BEVERČIAI DIPLOMAI

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi – sako liaudies patarlė. Protas nebūtinai yra diplomų skaičius. Vis dar labai mėgstame vertinti žmones pagal tai, kokius mokslus jie baigė, kiek diplomų stalčiuje turi ir kiek uždirba.

„Kuo daugiau pinigų žmogus gali išleisti, tuo jis piktesnis“, – šnabždasi prekybos centro kasininkės. Kas jau kas, o kasininkai per dieną sutinka pačių įvairiausių žmonių. Kai po darbo užsuku apsipirkti, ne kartą mačiau situacijų, kuriose kasininkas lyg kempinė turi sugerti neigiamas kliento emocijas ir negana to, patirti patyčias, kad jei sėdi prie kasos – esi bemokslis žmogus.

Anądien užsukau į seną, vėjų nugairintą trobelę Kupiškio rajone. Joje gyvena pensinio amžiaus moterėlė. Bendravimo išsiilgusi ji iškart ėmė pasakoti apie vargingą gyvenimą: piemenavimą, vaikystę augant su patėviu, du pačiame jėgų žydėjime mirusius brolius ir daug metų trunkančią vienatvę. Ji beveik nemoka rašyti – geba parašyti tik savo vardą ir pavardę, nepažįsta pinigų, tačiau yra tikinti ir kiekvieną sekmadienį sėda ant dviračio ir važiuoja į bažnyčią. Taip pat ji myli naminius gyvūnus. Kol turėjo sveikatos, laikė arklį, karvę, vištų. Dabar jai likęs tik vienintelis draugas – šuo, kuris kasryt pasitinka ją savo lojimu. Na dar ir socialinio darbuotojo padėjėja, kuri atvažiuoja, kaip ji sako „pasižiūrėti, ar dar gyva“.

Moteriškė gyvena vargingai. Namo vidus aprūkęs, o jame stovintys daiktai mena senus laikus. Tačiau paklausta, ko gyvenime trūksta, atsakė, kad tik vieno dalyko – bendravimo. Močiutė pasipasakojo, kad vienatvė aštrina ir kūno negalavimus – jai suskausta galvą, sąnarius ar kitą kūno vietą. Kai tie skausmai pasidaro įkyresni, tuomet nuvažiuoja pas gydytojus į miestą. Vien pabendravus su daktaru ir pasikalbėjus, skausmas kaipmat atlėgsta.

Matę laidą per nacionalinį televizijos kanalą, kurioje mokoma valdyti savo finansus, greičiausiai neliko abejingi programuotojai, kuri viena augina ne tik savą dukrą, bet ir globoja berniuką, kurį nori įsivaikinti, augina tris šunis. Nors uždirba žymiai daugiau nei eilinis pilietis, ji tuo nesididžiuoja ir daugiausia pinigų skiria savo vaikams ir šunims, o nepanaudotus daiktus aukoja labdarai.

Šios abi moterys paperka savo geraširdiškumu. Iš jų reikėtų pasimokyti dalytis gerumu, džiaugtis bendravimu, šia diena ir nediskriminuoti žmonių pagal turtą ar profesiją.

Baigti mokslai – dar ne viskas. Žinios yra svarbios. Kas iš tų aukštojo mokslo diplomų, jei kitus menkini ir diskriminuoji. Svarbiausia, koks tu esi žmogus.

Autorės nuotrauka