DVIRAČIŲ TRASOJE – VIENA LYG TYRUOSE

Jūratė
GRICIŪTĖ
Psichologė, lektorė

„Svečio akimis“

Kartais tiesiog taip nutinka – iš naujo atrasti ir naujai suvokti vietoves, nors šalia jų, kaimynystėje, gyvenai gerą dešimtį metų. Taip nutiko ir man, šią vasarą, kai po penkiolikos metų pertraukos vėl apsilankiau Kupiškyje. Nors šiuo metu gyvenu Vilniuje, tačiau ne mažą savo gyvenimo dalį esu praleidusi Anykščiuose. Ne tik praleidusi, bet ir gyvenusi šiame mieste gan aktyvų gyvenimą, kaip tik tuo metu, kai šis rajonas kėlėsi „ant kojų“, prie ko ir man savo veikla teko prisidėti. Taigi visada atrodė, kad Kupiškis šalia, viskas čia aišku, retsykiais ir apsilankydavau, bet artimiau jo pažinti neteko.

Šios vasaros patirtis buvo šiek kiek kitokia. Pirmiausia dėl to, kad „atradau“ dviračių trasą. Esu gana azartiška keliautoja dviračiu, už akių atsitiktinai užkliuvo net 40 km ilgio dviračių trasa aplink Kupiškio marias. Man tai nepažintas maršrutas, nebuvau apie jį nieko girdėjusi iš tų, kurie važinėja dviračiais po visą Lietuvą, dėl to ir nustebau, kad vis dėlto jis yra. Ilgai nedvejojusi, sutapus dar kitoms palankioms aplinkybėms, nusprendžiau tą trasą išbandyti.

Važiuojant dviračių taku, kas tikrai maloniai nustebino, tai labai gražiai sutvarkytos ir prižiūrimos poilsiavietės. Žolė nupjauta, suoliukai gražūs, išlaikytas vienodas stilius, patogūs. Nustebino ir tai, kad važiuojant, dviračių trasa buvo absoliučiai tuščia, sutikau vieną vienintelį dviratininką. Panašu, kad dviratininkai jos nepažįsta arba nežino. Gal per mažai informacijos iš turizmo centro, ar kitų suinteresuotų tarnybų, pritraukiant dviračiais keliauti mėgstančius žmones, kad ir iš aplinkinių rajonų. Apskritai labai mažai judėjimo. Ši trasa yra dėkinga dėl to, kad joje jokių ypatingų kalvų, tad palyginti lengvas važiavimas. Tiesus maršrutas, absoliuti tyla ir tuštuma ir jei sutinki mašiną kur nors, tai labai didelis džiaugsmas. Žmonių irgi beveik nesimato, nebent kaimeliuose kur pravažiuoji, tai vienam ar kitam kieme gali sutikt. Jei kam reikia visiškos meditacijos dviračių trasoje, tai patirti galima Kupiškyje. Bent man tai pasisekė. Nežinau, ar taip būna visą laiką.

Ko visgi pasigedau, tai elementaraus žymėjimo. Turi susirasti google maps, kad suprastum, į kurią pusę pasukti, norint nenuklysti. Taip pat važiuojant trasa nepažymėti lankytini objektai, nors žemėlapyje jie lyg ir pažymėti, tačiau nesunkiai juos gali pravažiuoti.

Tarkim sentikių kapinės, prieš Bagdonis. Jei važiuoji trasa, jokio ženklo nėra. Tai valstybės saugomas objektas, labai unikalios kapinės. Norėtųsi, kad jos būtų ir kiek labiau prižiūrėtos, o gal tame yra autentiškumas, nežinau. Kai kurie kryžiai griūna, nebesimato užrašų, medžiai išpjauti, bet visi rastai palikti. Mano nuomone, daugiau dėmesio reikėtų, tai visgi valstybės saugomas objektas.

Nuorodų tikrai trūksta. Piliakalnius visus pravažiavau, nesugebėjau jų atrasti trasoje, nuorodų nebuvo, ir aš jų nepastebėjau. Manau, būtų tikslinga pažymėti, kur koks lankytinas objektas. Poilsiavietės paženklintos, lyg ir viskas gerai, bet nėra nurodyta, koks atstumas iki jų. Kai važiuoji dviračiu, svarbu įvertinti, kiek dar reikės minti – kilometrą, penkis, o gal tris šimtus metrų.

Atstumo žymėjimo nėra nė ant vieno nukreipiančio ženklo.
Dviračių takas ne visur asfaltuotas, yra ir žvyrkelio, nors jo kokybė tikrai gera. Tačiau tokia informacija – kur žvyrkelis, kur asfaltas, plane nėra pažymėta. Manau, apie tai turėtų būti informacija. Svarbi žinia dviratininkams būtų ir tai, kad trasoje nėra pavalgymo vietų. Tuo atveju reikėtų nebent nurodyti tas maisto parduotuvėles kaimuose, kad keliautojui būtų aišku, kokį gabalą dešros su savimi pasiimti. Pasirinkimui, supratimui, kaip pasiruošti tam važiavimui, tokia informacija tikrai yra svarbi.

Įdomi būtų ir informacija apie kaimus, pro kuriuos teks važiuoti. Pati pastebėjau daug autentiškumo, įdomu sustoti ir bent dalį tos vietovės istorijos sužinoti. Dviratininkai turistai mėgsta stabtelėti prie informacinių lentų ir perskaityti, sužinoti daugiau, kur lankėsi.

Įdėjus šiek tiek pastangų galima būtų daugiau pritraukti ir turistų, ir dviratininkų, ir tai daug tikrai nekainuotų.
Jei kas nors manęs paklaustų, kokią strategiją rinkčiau Kupiškiui, tai akcentuočiau autentiką, gamtą. Vizija būtų jaukaus, turinčio savo istoriją, nemodernizuoto, ypatingai nesukultūrinto krašto. Tai irgi yra vertybė. Linkiu kupiškėnams drąsiau ir ryškiau parodyti, kas yra Kupiškis.

Nepaisant visko, dabar Kupiškis man tapo atradimu. Pats miestas man pasirodė labai besikeičiantis į gerąją pusę. Prieš penkiolika metų man jis pasirodė visai be veido. Dabar jame daug sutvarkytų vietų, yra kur pasimėgauti kava. Mane labiausiai sužavėjo ramybės, meditacijos dviračių trasa, jaukus ir ramus Kupiškio grožis.