Kelis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius buvo įprasta sakyti, kad daugelyje mūsų šalies mažųjų miestų karaliauja vietiniai „kunigaikščiai“. Jie – žmonės, kurie į savo rankas daugelyje regionų buvo paėmę mažų miestų ekonominį ir politinį gyvenimą. Paprastai dažniausias jų skiriamasis bruožas buvo didelis finansinis kapitalas ir įtaka vietiniam verslui, didžiulis vaidmuo, nuo kurio priklausė tų miestų ir rajonų gyventojų buitinė gerovė. Pastarąja tie įtakingi žmonės rūpinosi nedaug – pagrindinis jų interesas visada būdavo savosios sąskaitos banke sumos augimas. Kitaip sakant, vyravo ekonominiai „beveik monopoliai“, kuriuos valdžiusieji nejausdavo per didelės atsakomybės ir naudodavosi tik tos įtakos teikiamais asmeniniais privalumais.
Politinį regionų gyvenimą dažnai tiesiogiai lėmė šie stambieji verslininkai. Dėl finansinės galios, kad ir ką rinkėjai išrinkdavo į valdžią, politikai visada turėdavo tartis su „kunigaikščiais“ ir mąstyti jų, o ne savo, galvomis. Kultūrinis gyvenimas Lietuvos mažuose miestuose iškart po nepriklausomybės atkūrimo buvo labai prastas – dominavo tokios šventės ir renginiai, kurie buvo reikalingi tik dėl dviejų priežasčių: kaip proga vietiniams politikams pasifotografuoti reklamai arba kaip vietinio verslo galybės liudijimas. Pirmo atvejo pavyzdžių buvo gausybė, o antrą prisimena visi kėdainiečiai. Dėl šių priežasčių savivaldybės ilgus metus buvo virtusios socialinių paslaugų užtikrinimo įstaigomis, kurios padėdavo įveikti skurdą patiems pažeidiamiausiems rajonų ir miestų gyventojams. Vidutines pajamas gaunantieji buvo praradę bet kokio dalyvavimo vietos gyvenime galimybę, todėl susiformavo tokie žmonės, kurių vienintelis interesas savajame mieste – darbo vieta ir parduotuvė. Šis populiacijos sluoksnis priprato tik uždirbti ir išleisti pinigus.
Pokyčius, kurie vyksta lėtai, bet gana pastebimai, lengviausia atpažinti iš šią vasarą daugelyje Lietuvos mažų miestų vykusių masinių švenčių. Tiesioginiai merų rinkimai, valdžia, kuri atstovauja savo rinkėjams, o ne stambiajam kapitalui, gali priversti pavydėti net ir šalies didmiesčių žmones. Ekonominė situacija daugelyje mažesnių Lietuvos miestų ir rajonų po truputį tampa tokia, kad iniciatyvūs ir nebūtinai labai didelį pradinį kapitalą turintys vietiniai verslininkai jau gali sukurti savąją vidutinę gerovę ir įdarbinti kelis ar keliolika giminaičių, šeimos narių, draugų, kaimynų ar šiaip profesionalių specialistų. Miestų šventėse vykstanti gyva prekyba liudija apie verslininkų asmeninio pasitikėjimo ir saugumo jausmo augimą.
Žinoma, skeptikas, kaip visada, gali sakyti, kad miesto šventės mažai bevertos, nes jose koncertuoja iki gyvo kaulo įgrisę atlikėjai. Miestuose per šventes organizuojamos eisenos irgi kam nors gali priminti liūdnas sovietinių laikų realijas. Vis dėlto, tik aklas nepastebės, kad tose eisenose žygiuoja vis laimingesni žmonės ir jose dalyvauti niekas prievarta nespaudžia. Taip, senus laikus menantys šlageriai galėjo pabosti, tačiau iš tiesų jais sprendžiama labai gili problema: daugelis iš mūsų anais „negerais“ laikais buvome vaikai arba jauni žmonės, gyvenome pačius geriausius savo metus, bet sena muzika primena vieną svarbų niuansą – nepaisant to, kad daug kas iš tų laikų mums šiandien nepriimtina, tai nepanaikina asmens gyvenimo vertės. Miestų šventėse pakanka pasidairyti į vyresnio amžiaus žmones, kad suprastum tą oficialaus gyvenimo ir asmeninės praeities dualumą. Senosios kultūrinės formos veikia kaip reiškinys, sutaikantis tas dvi gyvenimo plotmes ir išsprendžiantis nereikalingumo, apleistumo, atskirties konfliktus.
Pasikalbėjus su daugeliu miestų švenčių dalyvių, organizatorių, muzikos atlikėjų, matyti, kad žmonės regionuose po truputį, bet labai tvirtai ugdosi vietos tapatybę – jaučiasi atsakingi už savo miestą, jį myli ir juo rūpinasi. „Kunigaikščių“ laikai, kaip dėsninga, baigėsi ne juos revoliuciškai nuverčiant, o lėtai ir ramiai kuriant kitokio jausmo savo namuose, naujo žvilgsnio per langą, kitokio vaikščiojimo po savąjį miestą ir kitokių viešųjų reikalų alternatyvas.
Jei istorija bus gailestinga, po kelių dešimtmečių Lietuvos regionai tikrai primins senų demokratinių šalių jaukius mažus miestus su labai stipriu prisirišimu prie vietos ir neparodomąja demokratija, puikiai derančia su patriotizmu.
Asociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo
123 | 2019-09-05
|
Straipsnio postulatai visiškai netinka Kupiškio realijomis – kunigaikščiai vis labiau įsigali
vardenis | 2019-09-05
|
Nu tai nuo miestelėnų priklauso, kaip yra, ne nuo straipsnio 😀