BUVOME BALTIJOS KELYJE, IŠ KURIO PARĖJOME Į LIETUVĄ

Visą šią savaitę kalbame, žiūrime, klausomės apie Baltijos kelią, prieš 30 metų vykusią gyvą trijų Baltijos šalių žmonių grandinę, pranešusią pasauliui apie neteisybę, slaptą diktatorių susitarimą dėl mažų tautų pasidalijimo ir apie būtinybę atkurti tiesą.

Ada DVARIONAITĖ

1989-aisiais suėjo 50 metų nuo slapto Molotovo–Ribentropo pakto, rugpjūčio 23 diena buvo gera proga priminti Sovietų Sąjungai ir pasauliui, kad trys Baltijos šalys neužmiršo savo skaudžios istorijos, sudėtų aukų ir kovų, ilgai užtrukusios okupacijos ir neišsižadėjo siekių turėti savo laisvą tėvynę. Ir nusitiesė Baltijos kelias, nematytas, neregėtas.

Iš kur ir kam kilo toji beprotiška mintis sujungti trijų šalių sostines žmonių rankomis, gyvai susikibus, girdint šalia kitos širdies plakimą? Apie du milijonai sustojusių žmonių į daugiau nei 600 kilometrų grandinę palei Vilniaus–Rygos–Talino automagistralę 19 valandą vakaro buvo neįtikėtinas reginys. Virš tos grandinės iš padangių krito gėlės, jas lėktuvais skraidino ir mėtė lakūnai. O laukuose žydėjo rugpjūtis, toks pat kaip dabar, tik kiek vėsesnis – tai matyti iš senų nuotraukų.

Kupiškio žmonėms buvo skirta magistralės trijų kilometrų atkarpa netoli Velžio gyvenvietės Panevėžio rajone. Iš Kupiškio išvažiavo 48 autobusai su 1400 žmonių, pakeliui dar prisijungė melioratoriai iš Noriūnų, „Laisvės“, „Vienybės“, „Šviesos“ kolūkių darbuotojai, Subačiaus darbo kolektyvai, atvykusieji savo automobiliais. Manoma, kad Baltijos kelyje dalyvavo apie 3 tūkstančiai rajono gyventojų.

Tokia informacija pateikiama Kupiškio viešojoje bibliotekoje šiuo metu eksponuojamoje krašto fotometraštininko Juozo Kraujūno nuotraukų parodoje. Senų nuotraukų archyvas saugomas bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriuje.

Skaitykite rugpjūčio 24 d. „Kupiškėnų mintyse“