SVAJONIŲ NAMAI – MITUVOS PAKRANTĖJE

Samulėnų šeima su dviem savo atžalomis. Tik dėl vaikų Sonata ir Raimondas nusprendė grįžti į Lietuvą.
Nuotraukos iš asmeninio Sonatos Samulėnienės albumo

Sonata ir Raimondas Samulėnai į Gindvilius atsikėlė iš Norvegijos. Ir nors svetur darbuotis ir gyventi patiko, šeima nusprendė, kad gimtajame krašte yra geriausia. Įsigijusi seną apleistą sodybą, pora ją pavertė ramybės oaze, be to, įkūrė šeimos verslą, o vėliau ketina suburti ir kaimo bendruomenę.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Nenorėjo niekam įsipareigoti

Anksčiau S. Samulėnienė dirbo laborante Šepetoje. Darbas patiko, bet atsitiko taip, kad vyras Raimondas gavo telekomunikacijų firmos pasiūlymą važiuoti į komandiruotes Norvegijoje. Vyrui išvykus, po kiek laiko išvažiavo ir Sonata. Moteris greitai įsidarbino dviejose vietose – dirbo padavėja ir privačių namų tvarkytoja. Pora nusprendė, kad metas pradėti taupyti namui. Prieš tai Sonata ir Raimondas gyveno vieno kambario bute Kupiškyje. Taip susispraudę gyventi jiedu daugiau nebenorėjo, troško daugiau erdvės, privatumo, nuosavo kiemo.

„Paimti paskolą tokiems jauniems buvo gana sudėtinga. Tai mes su vyru juokavome, kad susidarėme sau penkmečio planą, kad be įsipareigojimų pasistatysime namą“, – sakė Sonata.

Samulėnai Norvegijoje darbavosi ir džiaugėsi gyvenimu. Porai sunku nebuvo: nereikėjo vargti ilgų valandų fabrike, uždarbiai tenkino, be to, gamta nuostabi – ko daugiau žmogui norėti. Gana lengva buvo ir norvegų kalba. Taip abu ir gyveno. Kiek vėliau gimė pirmas poros vaikas.

„Kai dukra paaugo, nutariau, kad mes ten gyventi nebenorime. Kas turi vaikų, mane supras. Vaikas žaidžia vienas, senelius mato tik per kompiuterio ekraną. O kai suvoki, kad tavo atžala kalbės svetima kalba, dar baisiau pasidaro“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Pradėjusi lauktis antros atžalos S. Samulėnienė sugrįžo į Lietuvą. Raimondas Norvegijoje dar pasiliko, nes turėjo įkūręs sėkmingą statybų verslą, bet vėliau suvokė, kad nebenori svetur dirbti ir nematyti, kaip auga jo vaikai. Tada šeima vieningai nusprendė, kad visi turi gyventi kartu gimtojoje šalyje.

Apleistą 20 metų negyventą sodybą Sonata ir Raimondas Samulėnai pavertė savo svajonių namais.

Atgaivino seną sodybą

Sonata ir Raimondas jau dveji metai gyvena nedideliame Gindvilių kaime. Grįžus lengva nebuvo, pora turėjo persvarstyti visus poreikius, nes gyvendami Norvegijoje buvo atpratę taupyti, galėjo lengvai įsigyti ne tik patinkamą daiktą, drabužį, bet ir paatostogauti neskaičiuodami pinigų.

„Lietuva, palyginti su Norvegija, yra brangi šalis. Ten irgi nepigu, bet atlyginimai dideli, o čia panašios kainos kaip Skandinavijoje, tik lietuviškos algos gerokai mažesnės“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad ir dabar nepripranta prie aukštų mūsų šalies kainų.

Namą Gindviliuose Sonatos vyras buvo nusižiūrėjęs seniai, nes labai mėgo žvejoti tame kaime tekančioje Mituvos upėje. Raimondas kažkada yra minėjęs savo žmonai, kad kaime, kuriame jis gaudo žuvis, yra graži vieta, tik ji labai apleista ir apšiukšlinta.

„Tada kaip tik vyko akcija „Darom“ ir nusprendėme, jog galėtume sutvarkyti šią vietą. Išvydusi šią vietovę per krūmokšnių ir medžių gausybę nė nepastebėjau, kad ten būta namo“, – stebėjosi S. Samulėnienė, pamačiusi savo būsimus namus.

Sodyboje, kurią nusižiūrėjo Samulėnai, negyventa jau 20 metų. Net elektros laidai buvo nukirpti. Pora toje apleistoje vietoje matė savo svajonių namų viziją ir ėmėsi ją įgyvendinti. Sutuoktiniai sutvarkė ne tik aplinką, bet ir atnaujino pastatą – pavertė jį šiuolaikišku gyvenamuoju namu. Kad jauna šeima greičiau įsikurtų, pradžioje daug padėjo jų tėvai. Kasdien mažais žingsneliais ši troba po truputį virsta išsvajotu šeimos būstu. Šiuo metu dar įrenginėjamas namo vidus. Darbo laukia daug, tačiau entuziazmo kuriant namų interjerą porai netrūksta.

„Kaip gera savuose namuose – ramu, jauku. Be to, palei pat namus teka Mituvos upė“, – džiaugėsi pašnekovė.

Sukūrė darbo vietas sau ir vyrui

Grįžus atgal į Lietuvą ir susilaukus antro vaiko, Sonatai kilo idėja sukurti šeimos verslą. Kaip tik tuo metu Europos Sąjunga ragino kurti verslą kaimo vietovėse. Moteris susidomėjo šiuo pasiūlymu ir nusprendė parašyti projektą. Vyras į šį žmonos ketinimą žiūrėjo skeptiškai, manė, kad nepavyks. Be to, projekto patvirtinimo reikėjo laukti ilgai – pusantrų metų. Pašnekovė tvirtino, kad projektui įgyvendinti reikia daug jėgų, gana didelių pradinių investicijų, kad galėtum laimėti ir vykdyti užsibrėžtus tikslus.

Sonata Samulėnienė sukūrė darbo vietą sau ir vyrui Raimondui. Parašiusi projektą Sonata jį laimėjo ir įsteigė įmonę, atliekančią kasybos ekskavatoriumi darbus.

„Įsigijome sunkvežimį, ekskavatorių, grąžtų. Raimondas išlaikė visų reikiamų vairuotojo kategorijų egzaminus. Panašų į Norvegijoje kurtą verslą bandėme perkelti čia, į Lietuvą, ir tą veiklą po truputį pradedame vykdyti. Aišku, reikia daug skaičiuoti – mokame paskolą, mokesčius. Gerai, kad šiek tiek parėmė Savivaldybė, pirmais verslo metais „Sodra“ kompensuoja šiokią tokią dalį mokesčių“, – tikino S. Samulėnienė ir juokavo, kad jų įmonėje dirba du darbuotojai – ji ir jos vyras.

Kol kas šeimos verslas gyvuoja nuo balandžio pradžios, todėl sunku pasakyti, ar jis klestės. Tačiau apie nesėkmės atvejus šeima negalvoja. Reikia save motyvuoti, stengtis, kabintis į gyvenimą.

Moteris atskleidė, kad planuoja įkurti ir Gindvilių kaimo bendruomenę. Kaime yra dešimt nuolatos gyvenamų sodybų, dar yra iš Vilniaus pavasaroti atvažiuojančių žmonių, todėl žmonių bendruomenei įkurti tikrai pakanka.

Pašnekovė sakė su vyru kartais padiskutuojanti, kad Kupiškio krašte mažai veiklos. Bet viską įmanoma pakeisti, jei tik pats būsi aktyvus, darbštus ir viskuo domėsiesi. Tuo tiki ir Samulėnų šeima.