„Lietuva – man buvusi tėvų sodyba Pyragių kaime“, – sako Regina Taraškevičienė (Augustauskaitė).
Moteris beveik aštuoniolika metų gyvena ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), ir Lietuvoje. Su Regina apie gimtinę ir emigraciją pasišnekėjome jos tėviškės sode maloniai šildant rugpjūčio saulei.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Čia giminės šaknys
Į Pyragius Regina iš Amerikos grįžta pavasarį ir čia būna iki vėlyvo rudens. Čia vasaroti iš užsienio sugrįžta ir jos dukra Edita, ir sūnus Kęstutis su šeimomis.
Tik Pyragiai, tėvų ir senelių buvęs kiemas, juos lyg inkaras laiko prie gimtinės žemės. Regina tvirtino, kad jiems nereikia jokios Palangos ar kokios kitos išskirtinės vietos. Pyragiai – jų tikras kurortas ir poilsio oazė.
„Mano tėveliai Ona ir Povilas Augustauskai čia darniai nugyveno jiems skirtą amžių. Abu mirė 1985 metais. Minėdami jų mirties 10-ąsias metines prie namo pastatėme koplytstulpį su šv. Onos ir šv. Povilo statulėlėmis. Užaugome čia keturi vaikai – Vanda, Vytautas, Bronius ir aš. Vandutė ir Vytautas mirę. Neseniai giminės buvome susirinkę paminėti mano sesers mirties metinių ir antkapinio paminklo šventinimo proga. Sesuo mirė praeitą rudenį, bet tą paminėjimą atkėlėme į rugpjūtį, kol visi dar esame Lietuvoje.
Dėkoju Dievui, kad gimiau šioje šeimoje. Tėtis buvo ramaus būdo, o mama, jei sunku būdavo, uždainuodavo. Kartu su ja ir mes, vaikai, dainas traukdavome. Ypatingas būdavo Kalėdų metas. Nereikėjo jokių dovanų ar kitokių blizgučių. Užtekdavo kuklios kambario kampe eglės šakos ir buvimo visiems šeimos nariams kartu. Turėjau ir labai geros širdies močiutę, tėvo mamą. Dabar būdama vadinamojoje stancijoje, kur buvo jos kambariukas, jaučiu nepaprastą ramybę. Apskritai visos sodybos gera aura. Gal išėję tėvai ir seneliai tokį palikimą nežemišką mums suteikė?
Stasio Taraškevičiaus drožiniai puošia uošviją Pyragiuose.
Iš senų laikų prisimenu, kaip pas mus atvažiuodavo būsimas Vandutės vyras Alfonsas Mackevičius ir užgrodavo armonika. Laukdavome tų linksmybių.
Dar pamenu, kad atvažiuodavo tėvo brolis, dėdė Pranas, iš Ožkinių ir klausdavo, ar aš įstojau į pionierius. Jis buvo Lietuvos patriotas, nusistatęs prieš komunistus. Slėpiau nuo jo ir tėvelio pionierišką kaklaraištį. Tik mama žinojo, kad esu pionierė.
Tuomet vaikų niekas neklausė, ar jie nori stoti į tą organizaciją, ar ne. Visi buvome įrašyti ir tiek.
Po tėvų mirties kurį laiką šią sodybą buvo perėmęs tuometinis kolūkis. Verkdavau, prisiminusi gimtuosius namus, labai jų gailėjau. Po kiek laiko aš juos susigrąžinau. Čia gyvenę žmonės buvo labai viską apleidę. Atgavusi tėvų namus pirmiausia išsikviečiau dezinfektorius ir tik po to ėmiausi tvarkyti“, – pasakojo Regina.
Stilingos puošmenos ir sentimentai
Sodyboje dabar daug žalumos, gėlių. Regina labai mėgsta puoselėti želdynus. Beveik kasmet pasodina kokį naują augaliuką, medelį. Kai kurios obelys, augalota eglė ir išlakių medžių eilė už ūkinio pastato dar jos tėvų sodintos. Namo verandos stogą praaugusią tują moteris pasodino, kai ruošėsi pirmą kartą važiuoti į Ameriką.
Sodybą iš kitų išskiria dailūs medžio ornamentai pastatų pakraigėje, aplink langines, išpieštos langinės. Visa tai Reginos vyro Stasio Taraškevičiaus fantazijos ir darbo vaisius.
Išdailintos langinės.
Autorės nuotraukos
„Mano vyras yra šiek tiek linkęs į meną. Mėgsta laisvalaikiu medžio darbus, viską pats išpjaustė. Mes abu esame baigę tą pačią specialybę tuometiniame Panevėžio hidromelioracijos technikume. Tame mieste ir gyvenome. Dabar jau abu pensininkai. Vyras su manimi buvo išvykęs į Ameriką. Bet ten jam nepatiko. Grįžo į Panevėžį. Ten turime butą. Man Panevėžys nepatinka. Mieliau Pyragiuose. Su vaikais ir savo svečiais nuvažiuojame iš čia retsykiais ir iki Kupiškio. Daug sentimentų susiję su Kupiškio bažnyčia. Čia ėjau Pirmosios Komunijos, iš čia iki senųjų miesto kapinių yra palydėta daug artimų žmonių. Pamenu dar ir bažnyčioje vietą, kur su mama per šv. Mišias sėdėdavome.
Kupiškio centre pasigendu gėlių. Visgi Kupiškis gražus ir neina prastyn. Anot mano sūnaus Kęstučio, su savo gėlynėliais, jaukiomis vietelėmis ir skulptūromis įgyja savotiško prancūziško stiliaus atspindžių. Palyginti su Kupiškiu Panevėžys man kelia liūdesį, atrodo ištuštėjęs“, – perteikė įspūdžius Regina.
Palyginimai ir perspektyvos
Moteris šiek tiek papasakojo ir apie gyvenimą svetur. Ji žiemoja Mičigano valstijoje, netoli Detroito miesto. Turi žaliąją kortą, kuri leidžia JAV gyventi ir neturint šios valstybės pilietybės. Gauna tos valstybės pensiją. Jos dukra irgi įsikūrusi Amerikoje.
„Gamta ten, kur gyvenu, labai panaši į Lietuvos. Pavyzdžiui, Floridoje, kur auga palmės ir nežmoniškai karšta būna, negalėčiau gyventi. Buvau nuvažiavusi, bet man ten nepatiko, nors tą valstiją vadina pensininkų rojumi. Gal žiemos ten malonesnės. Būdama Amerikoje stengiuosi sveikiau gyventi, mankštintis. Plaukioju, kartais pasilepinu masažais. Sugrįžusi į Lietuvą atleidžiu vadžias. Čia toks skanus, nors ir riebus maistas. Gaminu šeimynai, tai ir pati neiškenčiu visko neparagavusi. Lietuvoje mano širdis. Gimtinė – man sielos atgaiva, o Amerika – kūno“, – atviravo pašnekovė.
Pasak jos, visiems išvykus, sodybą prižiūri sūnėnas Ričardas, gyvenantis kitoje kelio pusėje.
Regina džiaugėsi, kad Pyragiuose labai patinka jos anūkui Kian, Kęstučio sūnui. Vaikas su tėvais gyvena Jungtinėje Karalystėje. Marti ne lietuvė. Tad anūkui išmokti lietuviškai sudėtinga. Keletą žodžių jis moka.
Kartą anūkas nugirdo, kaip jo tėvas kalbėjo, kad čia Palanga, nereikia kitos Palangos, ir šią vietą pradėjo vadinti savaip – Langa. Vasarai artėjant jis tėvų pradeda klausinėti, kada važiuos į tą Langą (Pyragius).
„Ši vieta neparduodama. Tikiu, kad ir anūkas šios vietos neapleis, ją puoselės. Duok Dieve“, – vylėsi Regina.
