MODERNĖJAME ŽUDYDAMI SAVE

Kaziui Stančikui rūpi, ar bus kam saugoti gimtojo krašto istorinę praeitį, ar perduosime visa tai ateities kartoms, ar mokėsime rasti tam paveldui deramą vietą.

Kaip atrodo miesto gatvės, priklauso nuo jose stovinčių pastatų, augančių medžių, krūmų ir gėlių, tyvuliuojančių vandens telkinių, važinėjančių automobilių ir vaikštinėjančių žmonių, netgi prabėgančių šunų ir kačių, praskrendančių paukščių ir pralekiančių kitokių gyvių. Tų dalykų sintezė, gludinama laiko tėkmės, sukuria nepakartojamą kiekvieno miesto istoriją ir jame tvyrančią atmosferą.

Su kupiškėnu Kaziu Stančiku, visuomenininku, kultūrininku, pasivaikščiojome Vytauto gatvės atkarpėle ir jos prieigomis, pasikalbėjome apie tai, kas guli ant širdies.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Atžagari pėdsakai

„Tas mūsų pokalbis, manau, bus kaip uodo zyzimas ir tiek“, – pasisveikindamas sakė pašnekovas.
Pirmiausia su Kaziu pasižiūrėjome, kokius darbo pėdsakus paliko elektrikai Vytauto gatvėje prie buvusio Visuomenės sveikatos centro pastato, kuris šiuo metu tuščias ir senokai laukia naujų šeimininkų. Ten viename pievelės pakraštyje tarp žolių kyšojo numesta šaligatvio plytelė, kitame jos gale žolynai slėpė neišlygintos žemės kauburius.

„Pastatas nenaudojamas, tai ir atžagariai dirbta. Apskritai darbo kultūros jokios. Kai merui pasiskundžiau, tai prie daugiabučio namo, kur gyvenu, šiaip ne taip plyteles lygiau sudėjo. Gyventojų globojamas visuomeninis gėlynas ir liko pasišiaušęs, be jokio juodžemio. Jei norite, patys tvarkykitės. Žinoma, žmonės ir tvarkėsi. Negi šiukšlyne ir kemsyne gyvensi. Buvo galima prieš pradedant darbus informuoti gyventojus, kur ir kada bus kasinėjama, gražiai susitarti dėl tiems darbams kliudžiusių želdinių. Darbininkų požiūris stebina – jei valdiška žemė, tai galima daryti, ką nori, nepaisant aplinkinių nuomonės. Apie kokį pilietiškumą, ūkiškumą, aplinkos tausojimą tada galime kalbėti?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Kazys negailėjo elektrikams kritikos ir dėl elektros skydinės pastatymo ties memorialiniu režisieriaus Povilo Zulono namu. Ta dėžė užgožia dalį kiemo nuo gatvės. Ar tiesiant elektros kabelį nebuvo galima jos pastatyti kitame kampe?

Su pašnekovu pasukome į Vytauto gatvės gilumą, šiukšlinu keliuku palei buvusį Visuomenės sveikatos centrą ir buvusį odontologijos kabinetą. Čia prie apleisto pastato, kur keletą metų laikinai buvo perkeltas Kupiškio etnografinis muziejus, veikė aplinkos apsaugos agentūra, radome dar didesnį šiukšlyną.

„Tai gimnazistų rūkymo vieta. Šiukšliadėžę kažkas suniokojo. Tai dabar viskas metama kur papuola. Gal ši vieta ir pasikeis. Gal jau yra šeimininkas. Mačiau žmogų žolę pjaunant“, – svarstė Kazys.
Su juo paėjėjome ir Kupos link, kur tiesiami nauji pasivaikščiojimo takai. Kazys paklausė manęs, kur veda naujai grįstas takelis prie Vytauto g. 34A namo. Juk iš tos pusės nėra durų į namo laiptinę.
Pasakiau, kad tikriausiai į būsimus teniso kortus.

„Gal aš čia labai smulkmeniškai kabinėjuosi, bet kitoje to namo pusėje, kur yra laiptinė ir vaikšto didžioji dalis gyventojų, paliktas senas išsiklaipęs šaligatvis. Buvo galima pasukti tą naują taką, kuris baigiasi ties automobilių stovėjimo aikštele, palei namą laiptinės pusėje, ir visiems būtų buvę patogu“, – išsakė savo nuomonę Kazys.
Ir pridūrė, kad iš smulkmenų dažnai didelės problemos kyla.

Vytauto gatvėje elektros skydinės dėžė užgožia namą, kuriame gyveno spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas.

Paveldo įprasminimo idėjos

Kaziui neramu, kad vietinė valdžia mažokai dėmesio skiria memorialinėms vietoms išsaugoti, tvarkyti. Tuo klausimu nesikalba su gyventojais, vietos bendruomenėmis. Antai Vytauto gatvėje liūdnokai atrodo namai, kur gyventa pasaulinio garso semiotiko, kalbininko, eseisto Algirdo Juliaus Greimo, iškilios mokytojos Felicijos Jakutytės, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio režisieriaus Povilo Zulono.

„Pirmiausia gal reikėtų su namo dalies savininku pasikalbėti, išsiaiškinti, ar nereikia kokios paramos dažant pastatą. Antra, būtų tikslinga Savivaldybei įsigyti iš
P. Zulono našlės namą ir ten įkurdinti etnokultūros centrą. Gimnazijai tokio centro kaimynystė irgi į naudą būtų. Nereikia kurti planų apie kažkokius kupiškėnų vestuvių takus, leisti šimtus tūkstančių tam projektui įgyvendinti. Vėliau sukti galvą, kaip naujus objektus prižiūrėti. Šios sodybos erdvės užtektų kupiškėnų vestuvėms įamžinti. Toks sprendimas būtų logiškas ir jį labai tiktų įgyvendinti šio spektaklio režisieriaus sodyboje.

Ten yra ir ūkinis pastatas. Jame būtų galima klojimo teatrą įkurti. Nugenėjus senus vaismedžius, iškirtus visus ten išdygusius savaiminukus, atsirastų vieta ir Henriko Orakausko vestuvininkų skulptūroms. Jos ir nuo gatvės matytųsi. Pats jų autorius turėtų būti suinteresuotas, kur jo skulptūros bus padėtos. Matyt, su H. Orakausku dėl tų dalykų nesikalbėta“, – svarstė pašnekovas.

Pasak jo, būtų galima parengti P. Zulono sodybos išsaugojimo ir sutvarkymo projektą. Gal atsirastų ir aukotojų, paskelbus tam tikslui lėšų rinkimo akciją visoje Lietuvoje. Juk vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ buvo ir tebėra žinomas visoje Lietuvoje. Gal jaunoji karta tik apie tai mažiau yra girdėjusi. Kai maždaug savo amžiaus žmogui iš kitur pasakai, kad esi kupiškėnas, tai dažnas tuoj ir prisimena „mūsų veselias ir tai, kad kupiškėnai geri žmonas“.

Kur buvo paminklas žuvusiems karo metais komjaunuoliams gimnazistams , dabar išrikiuoti Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos įvairių laidų abiturientų šiai mokyklai dovanoti suoliukai.

Istorijos mėsmalėje

Pasivaikščioję po Vytauto gatvę, pokalbį pratęsėme susėdę ant vieno iš abiturientų laidų suoliuko šalia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos. Kazys paklausė, ar žinau, kokia čia vieta. Atsakiau, kad stovėjo paminklas žuvusiems komjaunuoliams.

„Kokiems komjaunuoliams? Tai nužudyti gimnazistai. Dabar pastatytas koplytstulpis kitoje gatvės pusėje irgi gimnazistams. Istorijos mėsmalėje jie atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Apie jų pažiūras negali būti ir kalbos. Jie buvo dar nesubrendę jaunuoliai. Daug jų stoti į komjaunimą savo karštomis kalbomis suagitavo jų gerbtas, autoritetu laikomas mokytojas Verneris Liovė. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo nacių šnipas. Kai prasidėjo vokiečių okupacija, jis užsiundė ant gimnazistų savisaugos būrį ir tie gimnazistai buvo sušaudyti. Kas turi vaikų, anūkų, gali puikiai įsivaizduoti, kokia tai buvo tragedija ir koks veidmainystės mastas. Būtų baisu, jei tokie dalykai pasikartotų. Ši istorija turėtų būti gera pamoka visiems, kad reikia turėti savo galvą ir gerai pamąstyti priimant sprendimus“, – kalbėjo K. Stančikas.

Mano ir jo mintys sutapo, kad tarp suoliukų padaryta gėlių klomba čia labai tinka, kad šioje vietoje, kaip ir režisieriaus
P. Zulono namo kieme, galima būtų vesti netradicines pamokas.
„Rupūže, žinai, kam tas čia buvęs paminklinis akmuo panaudotas? Ogi stovi prie Savivaldybės ir ant jo dabar iškaltas Kupiškio herbas ir miesto įkūrimo data?“ – liejo emocijas pašnekovas.

Kaip pakilti virš provincialumo

Kaziui rūpi, kad būtų deramai savame krašte pagerbti iškilūs kraštiečiai, kad nebūtume iki panagių provincialūs.
„Mūsų kraštas Lietuvai davė net 13 akademikų. Ar turime išlikusią bent vieno jų tėviškę? Visos praktiškai jau peržegnotos“, – apgailestavo pašnekovas ir pridūrė, kad nėra sodybos, nėra ir problemos, nereikia prižiūrėti.

Tai didžiulė problema. Šia dvasia mes auklėjame ir jaunimą. Pasipriešinti tokiems dalykams dažniausiai jam užtenka noro, kol neišgaruoja jaunatviškas maksimalizmas. Vėliau daugelį patraukia patogi prisitaikėlio pozicija.

„Mozė žydų tautą vedžiojo po dykumą už nosies tampydamas, kol ištempė kaip reikia. Ogi mes po tą patį „zbrodą“ – korupciją ir panašius dalykus – klaidžiojame jau trisdešimt metų. Deja“, – nelinksmai konstatavo pašnekovas.
Bandau sufleruoti, kad yra ir neblogų pavyzdžių saugant žymių žmonių tėviškes. Pavyzdžiui, Babickams šiuo atžvilgiu pasisekė. Laukminiškiuose, jų tėviškėje, įkurtas muziejus.

Kazys čia irgi turi išskirtinę nuomonę. „Pasakyki, ar kaimo ten muziejus, ar Babickų“, – klausė.
Atsakiau, jog svarbiausia, kad yra muziejus. Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Pasirodo, ne visai taip yra.
„Viešojoje erdvėje, kultūriniame kontekste visgi svarbiau išryškinti, kad ten garsios Babickų šeimos muziejus. (Unė Babickaitė buvo garsi aktorė, vaidinusi net Holivude. Jos brolis Petras žinomas prieškario Lietuvos rašytojas, žurnalistas, fotografas. Broliai Kazys ir Vytautas Babickai buvo kariškiai – aut past.)“

“Gaila, kad niekur neminima, kad prie to muziejaus įkūrimo svariai, apie 10 tūkst. rublių, prisidėjo tuometinė Lietuvos teatro sąjunga, vadovaujama Regimanto Adomaičio. Šiuos reikalus tvarkydami, dar pamenu, pas Adomaičius ragavome ir jo žmonos Eugenijos Bajorytės, mūsų kraštietės, virtus barščius.
Šio fakto niekas nepamini. Dėkojama tik tuometiniam kolūkio pirmininkui Inapui. Žinoma, ačiū ir jam už prisidėjimą, bet
R. Adomaičio nuopelno nereikėtų užmiršti“, – teigė Kazys.

Vytauto g. gilumoje – nauja gimnazistų rūkymo vieta.

Kur „raudų siena“

Jau beveik užbaigta rekonstruoti centrinė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė. Per pokalbį neišvengėme ir šios temos. Juolab kad Vytauto gatvė tarsi iš jos išbėga, kirsdama Gedimino gatvę.

Kazys baigiamai tvarkyti aikštei negaili kritikos. „Čia turėtų būti pagerbti patys iškiliausi rajono žmonės, išryškinta tai, ką turime geriausio, kas mūsų kraštą garsina, kuo didžiuojamės. Čia, manau, tebėra pati geriausia vieta ir vestuvininkų skulptūroms. Juk šis spektaklis mus išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Bet ėmė ir prie žmonių vadinamos „raudų sienos“ pritvirtino lenteles su bendradarbiavimo partnerių užsienyje miestų pavadinimais. Man tai panašu į sovietiniais metais taip garbintus socialistinių lenktynių partnerius. Kur tuomet įamžinsime savo garbiuosius kraštiečius?“ – svarstė pašnekovas.

Bandau jam paprieštarauti, kad gal visiems vietos įamžinti ant tos sienos neužtenka. Tai pasirinko kitokį sprendimą, ką ten eksponuoti.
„Gali neužtekti ir dabar pastatytų vėliavų stiebų. Jei reikės, vėl papildomai statys. Išeičių visuomet galima rasti“, – sulaukiau tokio pašnekovo atsakymo.

Kazio nuomone, visų bėdų, nesusipratimų šaknys – nekalbėjimas ir gilesnio tam tikrų dalykų konteksto nesuvokimas. Antai su Kupiškio kultūros centro darbuotojais niekas neaptarė, kaip bus tvarkoma šio centro aplinka. Ką mes darome? Anot jo, negi sunku buvo bent vieną valandą skirti informacijai, o antrą – žmonių nuomonėms išklausyti. Matyt, valdžia nenori gaišti laiko tokiems debatams, nes reikia, kad viršų imtų tik jų nuomonė. Panašiai nutiko ir aikštės projektui. Iš pradžių žadėta, kad su konkurso laimėtoju bus pasirašyta sutartis dėl jų projekto įgyvendinimo. Vėliau visa tai virto neva idėjų konkursu ir tiek. Gal atsirado draugų, pažįstamų, pasišovusių visus valdžios norus idealiai įkūnyti. Kažin, ar kertant aikštėje medžius kas nors žinojo, kaip tie medžiai ten sodinti. Jie persodinti iš išvežtų, ištremtų ūkininkų griaunamų sodybų. Dauguma senų išlakių ąžuolų, klevų, liepų miesto centre turi savo unikalią sodinimo istoriją.

Autorės nuotraukos