KURDAMA JAUČIASI PAKILIAI, BET MOKESČIAI NULEIDŽIA ANT ŽEMĖS

Sigutė Chlebinskaitė viešėjo Alizavos pagrindinėje mokykloje. Čia ji mokė vaikus susikurti savo knygą.

Alizavoje viešėjo Sigutė Chlebinskaitė – žymi knygų iliustratorė, grafikė, projekto „Knygų šalis“ vadovė ir autorė. Šio miestelio pagrindinėje mokykloje garsi dailininkė vedė edukacinę pamoką pradinių klasių mokiniams: mokė antspaudavimo ir knygų rišimo be adatų. Pasibaigus smagiems vaikų užsiėmimams, Lietuvoje ir užsienyje žinoma menininkė sutiko papasakoti apie knygų kūrėjo kelią, išleistus kūrinius, kuriuos vadina savo vaikais, ir neblėstančią meilę – knygas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kiek reikia laiko sugalvoti knygos koncepcijai, bendram jos vaizdui? Ar ilgai kankinatės, kol sukuriate viziją?

Intuityviai pajuntu mintį, pagal kurią norėčiau kurti. Ilgiausiai užtrunka tos minties išgryninimas, rakto, atrakinančio knygos formą, suradimas. Sunku numatyti, kiek tai gali užtrukti, bet užsibrėžti terminai padeda viską sustyguoti. Kartais knygos kuriamos ir dešimtmečiais. Dailininkas Algirdas Steponavičius knygai „Nemuno šalies pasakos“ sukurti skyrė dešimt metų, o šio įstabaus jo darbo šiandien ieško daugelis kolekcininkų ir knygų mylėtojų.

Ar esate prieraiši? Sunku išsiskirti su pabaigtais darbais?

Darbas, į kurį įdedi daug savo laiko, yra tam tikra tavo dalis. Pradžioje parsinešusi knygą iš spaustuvės pasidėdavau ją šalia pagalvės ir kiekvieną rytą atsikėlusi vis pavartydavau, paglostydavau. Kūrinys lyg tavo vaikas, išleistas į pasaulį, gyvena atskirą gyvenimą skaitytojų rankose, bet visada išlieka brangus.

Ar dažnai aplanko graužatis pamačius galutinį rezultatą? Pavyzdžiui, vartote išleistą knygą ir galvojate: „Galėjau geriau.“
Kol nematau, kad viskas tinkama, tol neatiduodu sukurto darbo į spaustuvę. Mane džiugina tie darbai, į kuriuos pasižiūrėjusi po kelerių metų pertraukos suprantu, kad viskas buvo atlikta tinkamai. Tokius kūrinius mielai išsitraukiu iš lentynų ir pasidžiaugiu, kad knyga pavyko. Dabar jau taip spaustuvės nebepadaro, mat prieš dešimtmetį pavykdavo jas įkalbinti dirbti ir rankinį darbą, sukurti sudėtingesnį įrišimą.

Knygos iliustravimas yra Jūsų genuose: močiutė Taida Balčiūnienė – knygų iliustruotoja, mama Taida Balčiūnaitė ir tėtis Saulius Chlebinskas – garsūs dailininkai. Ar niekada nekilo mintis pakeisti šeimos tradicijas?

Paauglė svajojau apie medicinos, psichologijos, aktorystės studijas. Kad mėginsiu kurti knygas, supratau tik studijuodama Prahoje. Mano vaikystė nebuvo susijusi su knygų kūrimu, tačiau labai mėgdavau jas skaityti ar languotame sąsiuvinyje kopijuoti patikusias iliustracijas. Negalėdavau nuo jų atsiplėšti. Skaitydavau visur – važiuodama troleibusu, traukiniu, net eidama per perėją ar naktį, palindusi po antklode ir šviesdamasi prožektoriumi. Būdama vaikas tėvų ar jų kolegų darbus stebėdavau pasistiebdama iš po pastalės, o jau vėliau, paauglystės metais, jei jie norėdavo pasitarti, pasakydavau savo nuomonę. Tik studijų Prahoje ir Zalcburge metais aš pamilau ten sutiktus žmones ir tai, kaip jie kūrė knygas. Ten įvyko didelis virsmas: pradėjau matyti viską kitokiu žvilgsniu, su jautrumu ir precizika.

Ką reiškia būti knygos kūrėju? Kas yra Jūsų autoritetas?

Knygos kūrėjo kelias labai nuostabus, bet labai vienišas. Ši specialybė reikalauja daug laiko susikaupimui, panirimui į knygos turinį. Esu dėkinga bendraautoriams už supratimą ir bendrą būsimos knygos laukimą. Kurdama jaučiuosi pakiliai, bet mokesčiai ir buitiniai rūpesčiai nuleidžia ant žemės ir kaskart primena, jog nesu padangių sparnuotis ar laukų lelija, kuriuo dangus pasirūpins.

Išjungusi kompiuterį ir išėjusi iš namų kasdien sutinku nuostabių žmonių. Mokausi iš jų. Kadangi šie metai yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais, o Vaižgantas buvo mano močiutės Taidos kaimynas ir bičiulis, norėčiau iš atminties pacituoti jo mintį, jog „didelė srovė susideda iš skirtingų šaltinių, kol pats nebūsi šaltiniu, tol negalėsi tapti srovės dalimi“. Džiaugiuosi, kad gyvenimas padovanojo pažintis su kolegomis iš viso pasaulio. Žaviuosi žmonėmis, kurių darbai ir gyvenimas yra susilieję į neatskiriamą visumą. Tai Birutė Žilytė, Kveta Pacovska, Iwona Chmielewska, Katsumi Komagata, Amnonas Weinsteinas. Kai suveda keliai, sruvenu per kasdienybę kartu su jais.

Knygos – tai Jūsų gyvenimas. Jūs ne tik pati kuriate, bet to mokote ir vaikus. Ar lieka laiko paskaityti knygoms savo malonumui? Jeigu lieka, tai kokio žanro knygas skaitote?

Buvo ilgas etapas, kai skaitydavau tik rankraščius. Dabar bandau atrasti knygas, kurias norėjau perskaityti, bet nepavykdavo jų gauti. Kasdien paskaitau fragmentiškai epistoliariką (laiškus), eseistiką, poeziją. Šiuo metu bandau prisijaukinti Rokiškyje gyvenusios tragiško likimo talentingos Matildos Olkinaitės dienoraščius. Kurti šiems tekstams knygos formą yra didelė atsakomybė.

Tarp vaikų populiari Jūsų iliustruota Kazio Jakubėno knygelė „Kas kiemely daros?“ Kuo ši knyga Jums pačiai ypatinga?
Tai jau istorija. Tai mano debiutas, toks pirmas bandymas, kuriam sukurti buvo skirta labai mažai laiko, tad dirbau paromis. Knyga buvo pastebėta Bolonijos vaikų knygų mugėje, vėliau įvertinta Prancūzijoje, tad ji ypatinga, nes likę prisiminimai.

Kokią paskutinę knygą vaikams išleidote?

Keletą metų bandžiau surasti rokiškietės Ievos Naginskaitės (1921–2012) sovietiniais metais sukurtos autorinės paveikslėlių knygos „Ką padarė žirklės?“ originalus. Pavyko juos surasti ir perleisti. Dailininkė joje nupiešė 9 gyvūnų ir 9 skirtingų profesijų žmogaus atvaizdus. Komponuojant pusiau perkirptus knygelės puslapius galima sudėlioti 162 skirtingus personažus. Ši knyga yra išskirtinis Lietuvos 7 dešimtmečio knygos vaikams pavyzdys, priskirtinas vaikų knygų aukso fondui. Džiugu, kad knyga sulaukė susidomėjimo. Pagal šią knygą rengiame edukacines dirbtuves. Knyga jau buvo eksponuota Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, Nacionalinėje dailės galerijoje, o Kembridžo universitetas ją įtraukė į Europos Sąjungos mokykloms rekomenduotinų 140 svarbiausių paveikslėlių knygų sąrašą.

Vaikai tyrinėjo įvairiausias knygas. Su mokytojų pagalba pavyko atskleisti, kas slypi leporello (armonikos tipo) formos knygoje.
Vilės Leščinskienės nuotraukos