KOKIA TOŠĖ, TOKS IR DAGUTAS

Stati tarma

Palmira KERŠULYTĖ

Šitan pavoserį saula žemi ridinėjas, raikia saugotis, smarkiai nenudėgtėn, bo soko daktarai, kad labai nesveika. Kėp tu paskavosi no saulas? Nusilupa veidas, tartum graži, ale grait vėl daga, nemožna boltai pabūt. Senėlis primana, morčiaus sniegu nusprauskit, tai rokuoja, nedags saula, grožios būstat, nesadasta įdagtos kėp čigonalas. Kad ir nudagta saulas, mon gražu, bat tik netaškuota.

Strozdanom mono veidas sėti nusatas, morgas kėp genys, unt nosės kėlios didalas, asu kėp musmira taškuota. Tų strozdanų nėkėp negaliu nugydyt, gol raiks praustis varlių kurkulais. Ėrzina senėlis – tokia nepuiki esi, ale tikra strozdanų koplyčia (negraži bobala). Gol, soko, tavi morgu abrūsu šluosta? O gol možų, kol iki matų, unt lėtaus išnešė ir strozdanos įsimata? Saula nudaga, bagočkos tai kėpgi, toj moliavojas. Prigroso anūkėlas, žiūrėkitat, kad apė jum tėp sakytų: šitos panytalas kėp pamolevotos, gol jos mažutalas pėneliu mazgotos? Jėgu do sprėčinas skėbas, toj liepia grait sakytėn bant pinkiolika kartų: šikšna šikšnala šikšniškai nuražta.

Sanobiškas mūsų senėlis. Toks kazoko šmotas (smarkus), jokų tarbalį priskišįs nešiojas. Vis kamantinėja anūkes: kas raudona šypso, pūkuota vypso (masa ir kotinas), o čia kas – sėnis drybso, plyšys šypso, tan plyšy turgus (bitas avily). Ar mokina žaidimų – dėgt ropcį: aina aplink mėdį su botagu ir rėkia: dagu dagu bulbų ropcį.

O kas gi yr dagutas, ar kas bažino? Seniau piemenys sugovį dagutinykį ėrzydavį: boba boba, duok daguto, kad neduosi, suksiu golvų, mesiu paklon. Ir dagučius atvažiuodavo su dagutu, mozėlnyčiom parduodavo. Tos mozėlnyčios medinas, du gorčiai paraidavo vėnon. Gorčius tai pinkios kvortos (kvorta – 1,4, vėliau 0,7 litro). Senėlis soko, kad pušų kelmų tirštėsnis, bėržinis skystėsnis dagutas. Dagučiai nebaatvažiuoja, tai anūkam užduoda tošių pririnktėn, smaluotas kėlmas, tošis daga, dagutas taka. Ir šitais čėsais prisvigodija (raikalingas) dagutas. Aina senėlis kapotų kūlalių, kėlnias dagutu išsitapa, prieky kelius smalu, tai ne tėp plyšta. Bėržinį kūlalį (žobų ryšulį) pokišu pėčiun, dagtukų kyšt ir pliūpt ugnis, liepsna nėt kaminan verčias. Korva kad išpunta, grįžtį iš šiaudų dagutu ištapam, įžabojam ir varinėjam išsižiojusių, do šonus pamoigom.

Ažumina mon senėlis – panala šimtamarškina, kai vėjas pučia, plika šikina (višta), ir toptalajo galvon mislis, raikia nuveitėn pas kaimynų, žadėjo parduot gaidį. Turėjom kanapatų kiemo gėdorių, ale prapuolo, gol lopa nunešė. Bijok tu morgo svieto, šitas plašikas, kad brungiai paprošė. Mat pavydžia, kad mas įsiveisam gerų vištų, tokių raibų, didelių. Tagul šitas pavydūnas šykštūnas suvas palį kėp kumalį, apseisiu ba gaidžio! Kėp smaluotų bočkų bamazgotum, ji vis smalu atsidos.

Agnės Penkauskaitės nuotrauka