VĖŽIONYS – PRIE POILSIAUTOJŲ ROJAUS

Vėžionys – Kupiškio seniūnijos ir parapijos kaimas ant Lėvens tvenkinio kranto. Šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 112 žmonių.

Iš Vėžionių iki Kupiškio tik 4 kilometrai. Gretimi kaimai yra Pajuodupė, Bagdonys, Iciūnai, Biriečiai, Dvaramiškis. Iš rytų prieina Mirabelio miškas.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Prie vasarotojų tako

Iš Kupiškio į Vėžionis per Aukštupėnus galima tiesiai nuvažiuoti asfaltuotu keliu. Tuoj pat už kaimo riboženklio yra posūkis į kairę. Ten pasukus galima pasiekti ir Vėžionių poilsiavietę ant Kupiškio marių kranto. Vasarą tuo keliuku nuolat zuja poilsiautojų automobiliai. Kaip jaučiasi prie šio posūkio gyvenantys vėžioniečiai? To pasiteiravau užsukusi į Daukų kiemą.
Eugenija Daukienė sakė, kad prie nuolatinio šurmulio už sodybos tvoros jie jau pripratę. Buvo blogiau, kai tas keliukas į poilsiavietę buvo tik žvyruotas. Kentėdavę nuo dulkių. Jį išasfaltavus, šios problemos nebeliko.

Moteris sakė, kad ši sodyba anksčiau priklausė jos vyro Jono tėvams – Jonui ir Emilijai Daukams. Mirus uošviui, jie apie 1990 metus čia atsikraustė. Pamažu pertvarkė buvusį triskliautį namą.

„Iš pradžių mes gyvenome irgi šiame kaime, bet kitoje gatvėje, standartiniame karkasiniame namelyje. Kai vyro tėvas mirė, mama viena nenorėjo gyventi ir mus pavadino pas save. Tvarkėme, rekonstravome namą. Dabar, kai sūnus Sigitas įsikūręs Kaune, o dukra Kristina gyvena Klaipėdoje, šis namas mums, dviem žmonėms, tikrai per didelis pasidarė. Žinoma, kai atvažiuoja vaikai su šeimomis, anūkės Vytautė, Neringa ir Aušrinė, vietos sočiai visiems būna“, – pasakojo E. Daukienė.
Eugenija yra kilusi iš Salamiesčio. Tuometiniame Vabalninko žemės ūkio technikume įgijo zootechnikės specialybę. Baigusi mokslus gavo paskyrimą į Vėžionių kolūkį. Taip ir liko šiame krašte ištekėjusi už tikro vėžioniečio. Jos vyras kolūkyje dirbo tekintoju. Kai kolūkis iširo, abu ėmėsi ūkininkavimo.

Vyro tėvų žemę susigrąžino Mauriniškyje. Laikė gyvulių, sėjo javus. Pernai pardavė paskutinę karvę. Telikę keli veršiukai. Yra ganyklos apie 6 hektarus. Pasisėjo šiek tiek kviečių ir miežių. Laiko dar ir vištų. Taigi savo pašarų reikia. Kol didelės ligos neužpuolė, visiškai ūkelio atsisakyti dar nenori.

Paklausta, ar dažnai nueina prie marių, pašnekovė prisipažino, kad nemoka plaukti ir prie vandens ją nelabai traukia.
„Visgi gera būna retkarčiais pabraidyti šaltame vandenyje, kojas atgaivinti, kai karščiai užeina. Anksčiau turėjome valtelę. Nuplaukdavome iki Palėvenėlės. Buvo ir vandens dviračiai. Savaitgaliais poilsiavietėje vasarą nelabai būna ir vietos laisvai pasisukioti. Mat privažiuoja poilsiautojų iš Panevėžio ir kitų vietovių su kemperiais“, – pasakojo Eugenija.

Moteris pasidžiaugė, kad jos anūkėms Vėžionyse labai patinka. Jos ne tik per vasaros atostogas, bet ir per kitas mokyklines atostogas beveik visada pas senelius svečiuojasi. Kas žino, gal kuri nors iš anūkių užaugusi ir gyventi čia panorės. Visaip gali būti.

Baigus pokalbį su Eugenija Daukiene, iš miesto grįžo ir jos vyras Jonas. Su juo dar trumpai šnektelėjome sodelyje.
„Vėžionyse gyvenu 50 metų. Mano vaikystė prabėgo gretimame Mauriniškio kaime. Pradinę mokyklą baigiau Vėžionyse. Mokykla anuomet buvo vėžioniečių ir aplinkinių kaimų žmonių susibūrimo vieta. Ten rodyti kino filmai, vykdavo visokie susibūrimai. Jaunimo šokiams samdydavome muzikantą. Pagrodavo ir vietinis Grigaliūnas. Merginos nupindavo vainikų iš žolynų, papuošdavo mokyklą. Mano tėvų jaunystės metais kaimo gegužinės būdavo aikštelėje, kuri buvo laisvame žemės plote už dabar stovinčio kaimo kryžiaus. Dar vienas kryžius yra pastatytas Vėžionių kaimo prieigose, netoli posūkio į poilsiavietę. Jis labai senas. Lyg ir jaunimo kryžiumi vadintas“, – pasakojo Jonas Daukas.

Kur užaugo gausi šeima

Toliau pasukome į gretimą Vėžionių skersgatviuką pas Pujanauskus. Ši šeima irgi seniai įsikūrusi šiame kaime. Ant suoliuko prie namo radau sėdinčią Vandą Pujanauskienę. Su ja ir pasikalbėjome apie gyvenimą.

„Šiame namuke įsikūrėme kolūkio laikais, 1958 metais. Buvome daugiavaikė šeima, auginome šešis vaikus. Aš dešimt metų dirbau melžėja, vėliau veršelių fermoje darbavausi, o mano vyras Alfredas buvo traktorininkas. Šiuo metu jau visi vaikai seniai palikę mūsų namus. Vienas sūnus įsikūręs Vėžionyse, bet dirba Norvegijoje, į Lietuvą tik parvažiuoja trumpam. Du vaikai gyvena Kupiškyje, du – Panevėžyje, vienas – Vilniuje. Sulaukėme aštuonių anūkų. Visi vasarą mėgsta čia atvažiuoti net su savo draugiais. Visus vilioja prie pat namų tyvuliuojančios marios. Viena iš dukrų, kuri įsikūrusi Panevėžyje, čia turi daržą ir šiltnamį. Yra vištų pulkelis. Tai ji daugiausia tais dalykais rūpinasi, yra dažna viešnia. Mes jau abu devintoje dešimtyje ir ūkio darbai nebe mūsų jėgoms. Pastaruoju metu vyras ypač pasiligojo“, – pasakojo apie save ir vaikus pašnekovė.

Kuo džiaugiasi širdis

Trečias stabtelėjimas prie dviejų aukštų mūrinuko su balkonėliu, apjuostu tekinto medžio baltai dažytais atitvarais. Tai šio kaimo senbuvių Viliaus ir Aldonos Tamošiūnų valdos. Namas paties šeimininko statytas.

Devintą dešimtį įpusėję sutuoktiniai džiaugiasi vienas kito draugija, įprasta namų aplinka, gerais kaimynais ir pažįstamais, su kuriais palaiko ryšius. Taip pat laukia kaskart atvažiuojančios iš Kauno dukros Giedrės ir anūkės Gretos.

„Vėžionyse man ir žolė žalesnė, ir dangus mėlynesnis. Pas dukrą Kaune žiemojau nuo Kalėdų iki Velykų. Tai vos ištvėriau. Prašiau, kad kuo greičiau parvežtų namo. Ne tokio amžiaus žmogui miesto gyvenimas“, – atvirai kalbėjo Aldona.

Jos vyras jai šiek tiek prieštaravo: „Aš galėčiau mieste būti. Man nesunku kitur priprasti. Juolab kad šiuo metu liga prispaudė. Krutu šiek tiek tik po namus.“

Aldona pavasarį, vasarą mėgsta po keletą kartų apeiti sodybos gėlynus, juos apžiūrėti. Anot moters, labai gražiai lelijos ir rožės žydi. Širdis visa tai matant atsigauna. Dar yra su pagalbininkais paruoštas šiltnamiukas, kur salotų, gėlių pasisėja, svogūnų pasisodina. Laiko ir vieną katę.

Moteris džiaugėsi, kad šalia jų namų keletą kartų stabteli atvažiuojanti automobilinė parduotuvė. Tai labai patogu. Jokių problemų nekyla dėl apsirūpinimo maisto produktais. Valgį taip pat pati išsiverda.

Kiek sunkiau Aldonai apsitvarkyti namuose. Kasdien po truputį apsišluoja, bet kai reikia rimčiau visus kambarių kampus apeiti, samdo pagalbininkę. Be to, namus prieš šventes padeda sutvarkyti atvažiavusi dukra. Žiemą irgi turi nuolatinį pagalbininką krosniai kūrenti. Tie visi dalykai padeda gerai jaustis savo namuose.

Kasdienybę Aldonai praskaidrina kaimynystėje gyvenanti draugė Paulina Vaitiekūnienė, skambučiai pusseserei į Panevėžį, jaunystės draugėms iš Juodpėnų ir kitur. Artimiau bendrauja ir su vėžioniečiais Daukais. Moteris džiaugėsi, kad kasdien kas nors pas juos užeina, vieniši nesijaučia.

„Kai labai liūdna ir nuobodu pasidaro, permąstau savo gyvenimą nuo mažumės iki šių dienų, lyg kokią knygą skaityčiau. Iš tiesų skaityti nebegaliu, raštas liejasi, akys nebe tos. Bet televizorių su vyru dar pasižiūrime“, – sakė pašnekovė.
Aldona yra gimusi Mičiūnų kaime, netoli Tatkonių, Skapiškio seniūnijoje. Vėžionys – jos vyro Viliaus gimtinė. Kolūkyje Aldona dirbo buhaltere, o Vilius – mechanizacijos inžinieriumi.

„Kai ėjo melioracija, reikėjo palikti gimtąjį Vėžionių vienkiemį prie Mirabelio miško. Daug šio kaimo sodybų melioracija ten su žeme sulygino, žmones išbaidė. Mums gimtąją trobą pavyko perkelti į gyvenvietę. Ją įsigijo kiti žmonės, o namą čia aš pasistačiau plynoje vietoje savo rankomis. Mano tėvai Petras ir Julė Tamošiūnai turėjo 32 hektarus žemės. Užaugau kartu su broliu Danieliumi ir seserimi Paulina. Visi lankėme Vėžionių pradinę mokyklą. Brolio ir sesers jau nebėra tarp gyvųjų. Atgimimo laikais žemę pasidalijome į tris dalis. Kol turėjau sveikatos, su žmona ūkininkavome. Laikėme karvių, prieauglio, nuomojome ir papildomai žemės. Dabar savo hektarus kitiems esame išnuomoję. Kaime tikrų vėžioniečių belikę 3–4 kiemai. Vieni išmirė, antri išvažiavo kitur gyventi savo sodybas pardavę iš kitų kraštų atvažiavusiems žmonėms. Vyksta kartų kaita. Kai kurių naujakurių ir pavardžių nežinome“, – pasakojo apie save, kaimynus ir nuveiktus darbus pašnekovas.

„Antros jaunystės nebebus, kaip dainoj sakoma. Tik džiaugiuosi, kad vyras dar ne ant patalo guli, kad pati galiu apie namus trepsėti“, – atsisveikinant kalbėjo Aldona.

Vėžionys marčios akimis

Užsukome ir į Rimos ir Juozo Sabulių kiemą, kaimynams pasufleravus, kad šių namų šeimininkas irgi tikras vėžionietis.

Pasibeldus duris atvėrė Rima ir pakvietė į vidų pasikalbėti.

„Mano vyras vietinis, o aš nuo Biržų. Į Kupiškio kraštą atvažiavau pagal paskyrimą baigusi tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą, kur įgijau zootechnikės specialybę. Su būsimu vyru susipažinau, kai jis grįžo iš privalomos tarnybos armijoje ir pradėjo dirbti kolūkyje traktorininku. Tuo metu būdavo visokių sudėtinių baliukų, visi eidavome į mokyklą filmų žiūrėti. Tai per tuos suėjimus ir pamatėme vienas kitą“, – kalbėjo pašnekovė.

Jos vyro tėvai su vaikais Jonu (miręs, gyveno Bagdonyse), Brone (gyvena Mičiūnuose) ir Juozu į Vėžionių gyvenvietę atsikraustė apie 1959 metus iš vienkiemio. Jų sodyba kliudė karinio aerodromo statybai. Be to, ir melioracija šalia ėjo.
Kai ištekėjo, iš pradžių Rima su vyro tėvais gyveno.

„Tėvas mirė po trejų metų, o mama – 1987 metais. Ji padėjo vaikus auginti. Šiuo metu jie užsienyje. Dukra Roma gyvena Švedijoje, turi du sūnus, o sūnus Gintaras įsikūręs Airijoje, augina dukrą ir dar vienas vaikelis pakeliui. Sūnus buvo sugrįžęs gyventi į Lietuvą, bet po metų vėl grįžo atgal. Kiekvienas nori gyventi geriau, susikurti pagrindą po kojomis. Kol kas tai padaryti jiems sekasi svetur“, – apie savo šeimą pasakojo moteris.

Ji džiaugėsi, kad su anūkais susikalba lietuviškai, nors užsienio kalbos įtaka ir juntama. Lietuvybę puoselėti lengviau jiems dėl to, kad abu tėvai lietuviai. Marti iš Virbališkių, o žentas iš Kupiškio. Sabuliai laiko dvi karves, pulką vištų. Rima sakė, kad toks ūkelis tik dėl to, kad būtų kas veikti. Ir jai, ir vyrui pajudėti reikia. Be to, ūkiškai gyventi pripratę nuo jaunų dienų. Pliusas, kad ganykla arti namų. Anksčiau ūkininkavę rimčiau. Šiuo metu didžioji dalis žemės išnuomota.

Paklausta apie kaimo gyvenimą, Rima teigė, kad visi dabar gyvena kas sau. Jų kaime nėra bendruomenės, bendros veiklos, suėjimų. Labiausiai palaikomi ryšiai su senaisiais kaimynais. Antai Daukai buvo Sabulių kaimynai, kai jie visi gyveno vienkiemiuose. Tai ir dabar su Daukais sueina.

Vasarą vėžioniečiai dažnai gyvena ir muzikos bei dainų, sklindančių nuo marių pusės, fone. Šios linksmybės iš ten aidi ypač tomis vasaros dienomis, kai būna geras oras ir privažiuoja į poilsiavietę daugiau žmonių.

Gaila, kad su Juozu nepasikalbėjome. Jis, matyt, viską persakyti buvo patikėjęs žmonai. Visgi vyras mielai sutiko kartu su ja papozuoti fotografijai.

Mokyklos praeitis ir dabartis

Iš Sabulių nuriedėjome iki buvusios Vėžionių mokyklos pastato.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Vėžionyse pradinė mokykla pradėjo veikti 1925 metais, ją perkėlus iš Gindvilių. Tuo metu vaikai mokėsi Jono Pėžos namuose kaimo centre. Vėliau veikė du komplektai nuomojamose patalpose Vėžionyse ir Čekautiškyje.

1933–1934 metais Vėžionyse, kaimo šiauriniame pakraštyje, pastatyta nauja mokykla, kuri 1935 metais pavadinta vėžioniečio pedagogo Antano Vireliūno vardu. Joje veikė du komplektai.

Mokyklos vedėjai yra buvę Petras Šimonis, Mikas Juodviršis, Kazys Kalpokas, Petras Stanionis. Mokytojais dirbo Ona Stuknytė, Klemensas Vaičiūnas, Jonas Šiliūnas, Andrius Salatka, Marijona Jurgevičienė.

1976 metais mokykla uždaryta.

Šiuo metu buvusioje Vėžionių mokykloje gyvena Valentino ir Dalios Beinorių šeima. Kieme sutikta Dalia Beinorienė papasakojo, kad šį pastatą įsigijo 1994 metais iš jį privatizavusio asmens. Pastatas buvo labai apleistas, langai be stiklų, krosnys išgriautos. Daug reikėjo įdėti darbo ir lėšų, kad šis statinys būtų sutvarkytas ir būtų galima gyventi.
„Pastato išorės konstrukcijų nekeitėme, bet sumažinome langų skaičių. Gyvenamiesiems kambariams nereikėjo jų tiek, kiek klasei. Bendras šio pastato plotas yra apie 300 kv. metrų. Pirmame aukšte buvo įrengtos dvi klasės, o antrame aukšte – butai mokytojams“, – pasakojo Dalia.

Ūksmingame buvusios mokyklos kieme tebetvyro senoji šios vietos aura.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Almantas Totoris ir Vidmantas Jankauskas rašo, kad Vėžionių kaimas susiformavo XVI a. vid. per Valakų reformą, vadinosi Nareišėnais ir priklausė Kupiškio seniūnijai. Minimas nuo 1581 metų. 1603 metais kaimas šalia senojo pavadinimo jau turėjo ir naują Vėžionių.

Vėžionys labai smarkiai nukentėjo Šiaurės karo ir Didžiojo 1709–1710 metų maro metais. 1738 m. kaime buvo 11 dūmų (ūkių), 1853 m. – 28 ūkiai, 1898 m. – 36 ūkiai.

1903 metais kaime buvo 241 gyventojas. 1915 metais einant frontui visas kaimas sudegintas. 1920–1954 metais buvo seniūnijos (apylinkės) centras. 1918 metais kaip sudegusiam kaimui leista skirstytis į vienkiemius. Skirstymą atliko privatus matininkas Vėgelis. 1923 metais kaime buvo 641,05 ha žemės, 45 ūkiai ir 234 gyventojai. Ūkininkai greitai atsigavo, 4 dešimtmetyje Vėžionyse veikė Palėvenėlės pieno perdirbimo bendrovės grietinės nugriebimo punktas. 1940 metais sovietų valdžia nacionalizavo dalį Pilkauskų ir Tamošiūnienės žemės.

Kilus karui 1941 metų birželį sovietiniai aktyvistai sučiupo einančius pasiklausyti radijo Vėžionių gyventojus Joną Pėžą ir Joną Vireliūną. Netrukus jie buvo išvežti į Panevėžį ir sušaudyti prie cukraus fabriko.

1942 metais kaime buvo 205 gyventojai. Rezistencinėje kovoje dalyvavo Pranas Jonuška-Rėksnys (žuvo 1946 m.).
1948 m. gruodžio 2 d. kaime įkurtas „Valstiečių kelio“ kolūkis (pirmininkas Petras Pilkauskas). 1950 metais prijungus „Pagirio“ ir „Naujo gyvenimo“ kolūkius, pavadintas Vėžionių kolūkiu. 1975–1992 metais priklausė Piliakalnio kolūkiui.
1959 metais Vėžionyse buvo Elzės Krunauskienės, Kazio Grigaliūnio, Jurgio Šinkūno, Kazio Monkevičiaus, Onos Murdeikienės, Paulės Kirdienės, Povilo Pėžos, Justino Petrulio, Petro Bartulio, Karolinos Dūdaitės, Jono Norkevičiaus, Juozo Motuzevičiaus, Kazio Žiurlio, Veronikos Pėžienės, Ksaverijos Bačiulienės, Kazio Žebrio, Antano Gopo, Kondrato Krupenkino, Albino Jurėno, Prano Skipskio, Alekso Sabulio, Petro Pėžos, Danieliaus Bartulio, Danieliaus Tamošiūno, Antano Bartulio, Juozo Vireliūno, Juozo Pujanausko, Irenos Sarapaitės, Prano Motuzevičiaus, Kazės Kirdienės, Paulės Poškienės, Marijonos Nanienės, Paulės Užtupaitės, Julijos Užtupaitės, Adolfo Mackevičiaus, Jono Paberalio, Viktorijos Tubienės, Julijos Inčiūrienės, Viktorijos Tubelienės, Julijos Inčiūrienės, Povilo Inčiūros, Marijonos Leišienės, Juozo Gopo, Jono Adomėlio, Broniaus Tručinsko, Kazio Vilimo, Uršulės Jurėnienės, Juozo Leišio, Jono Margelio, Marijonos Sanvaitienės, Jono Jurėno, Jono Kriaučiuko, Elžbietos Žiurlienės, Antano Talvos, Salomėjos Puronienės, Stepono Purono, Petro Pilkausko, Petro Adomėlio, Antano Pilkausko, Julijos Tamošiūnienės, Petro Ragausko, Broniaus Pėžos, Juozo Kirdos, Povilo Kiaulėno, Kazio Paberalio, Nastės Čivienės, Vytauto Rudžio, Jurgio Pėžos, Emilijos Galvonaitės, Juliaus Vyčino (abu mokytojai) namų ūkiai. Iš viso 183 gyventojai. 1956–1970 ir 1974–1977 metais kaime veikė biblioteka.

Žmonės ir vietovardžiai

Iš Vėžionių kilęs kunigas, 1863 metų sukilimo dalyvis Dominykas Palionis-Pėža, pedagogas A. Vireliūnas, teisininkas Alfonsas Žiurlys, gydytojai Vladas Kirda ir Jonas Dauderys, istorikas Eugenijus Grunskis, socialinių mokslų daktaras Vytautas Bartulis, kariškis Kazys Varkalys, žurnalistas Pranas Jonuška, savivaldybininkas Povilas Pėža.

1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Juodymas, Karosbala, Kūliabala, Mautyniškis, Maškabala, Lieknas, Pavėrsmis (balos), Balala, Galutvoris, Jujos linkis, Ketvirtina, Maudiklala, Nečionka, Pagraužė, Pietrikina, Ragona, Šaltoja, Šiekština (Lėvens ir slėnio dalys) bei kiti.